Kas yra nacionalizmas ir kuo jis skiriasi nuo rasizmo? Diskusijos šiuo klausimu prapliupo Amerikos spaudoje, išrinkus Donaldą Trumpą prezidentu. Europoje ši tema jau sena ir tai ne tik nuo Hitlerio laikų. Ji visąlaik bent po paviršiumi ruseno ir Lietuvoje. Šiais tautų kraustymosi laikais ja verta susimąstyti visiems.
Štai svetainėje „American Conservative“ šv. Juozapo koledže Brukline dėstantis ekonomistas Gene‘as Callahanas klausia: „kas yra etnonacionalizmas?“ ir astsako: „tai neturi nieko bendro su rasistiniu nacionalizmu“, nors daug kas, ypač kairieji, mano kitaip.
Toliau jis rašo, jog „nacionalistas teigtų, kad mūsų valstybė turėtų pirmiausia rūpintis visų amerikiečių, kurių daugelis nėra balti, interesais, – ką pakartotinai girdėjome sakant D. Trumpą. Tuo tarpu baltasis nacionalistas tą teigtų tik apie baltaodžius amerikiečius“.
Tada G. Callahanas ir aiškina, kad „etnonacionalizmas yra pamatinė idėja, grindžianti tautinių valstybių egzistavimą ir tai nieko bendro neturi su rasistiniu nacionalizmu“.
Su tuo būčiau linkęs sutikti. Tik sakyčiau, kad „etnonacionalizmas“ beveik kaip „sviestas sviestuotas“, todėl žodis „etnonacionalizmas“ nereikalingas, užtenka „nacionalizmo“.
Juk pasižiūrėję į tarptautinių žodžių žodyną, matysime, kad „etninis“ reiškia „susijęs su tauta, gentimi, priklausymu jai“, o „nacionalinis“ – taip pat „susijęs su tauta, priklausantis jai“, tad „nacionalizmas“ savaime jau ir yra „etnonacionalizmas“ ir galime visiškai apsieiti su trumpesniuoju iš šių dviejų žodžių.
Tik abejotina, ar, kaip tas pats žodynas teigia, nacionalizmas yra „ideologija bei politika, laikanti savo tautą geresne už kitas“.
Taip, tokia nacionalizmo samprata egzistuoja, tačiau yra ir kita, kurią žodynas nutyli. Pagal ją, nacionalizmas yra ideologija bei politika, laikanti savo tautą turinčia nei didesnes, nei mažesnes, bet lygiai tas pačias teises, kokios pripažįstamos ir kitoms tautoms.
Šia antrąja nacionalizmo samprata vadovaujasi engiamų ar prispaustų tautų atstovai, kai nori išsivaduoti iš stipresnių tautų, besivadovaujančių pirmąja nacionalizmo samprata, „globos“.
Šiaip jau G. Callahanas teisus, savo straipsnyje rašydamas, kad „graikiškas žodis „ethnos“, dažnai naudojamas Naujajame Testamente, paprastai verčiamas kaip „nacija“. Bet „tauta“ ir „nacija“ artimai susijusios“.
O aš sakyčiau, kad ne tik „artimai susijusios‘, bet tiedu žodžiai reiškia visiškai tą patį, tik „nacija“ – mandresnis, tarptautinis.
G. Callahanas tęsia: „du tūkstančius metų vėliau, kai pažangiai mąstantieji ėmėsi po Pirmojo pasaulinio karo iš naujo nubrėžti Europos žemėlapį, jie vadovavosi principu, kad kiekvienam „etnosui“ dera turėti savo tautinę valstybę, o JAV prezidento Woodrow Wilsono Keturiolika punktų akcentavo principą, kad kiekvienas etnosas turėtų laisvę plėtotis „autonomiškai“.
Taigi Amerikoje skleisti insinuaciją, kad „etnonacionalizmas“ iš tikrųjų reiškia „baltųjų nacionalizmą“, yra skleisti nesąmonę. Didžiulė dauguma afro-amerikiečių yra tautinio nacionalizmo prasme „amerikietiškesni“ negu bet kas mano šeimoje“, – aiškina G. Callahanas.
„Daugumos afro-amerikiečių proseneliai į Amerika atvyko 18-ąjį amžių, o mano protėviai atvyko tik 19-ojo amžiaus pabaigoje. Ką jau bekalbėti apie indėnų kilmės amerikiečius, jie aiškiai „daugiau amerikietiški“ negu bet kurie kilę iš Europos.
Daugelis ispanų kilmės šeimų taip pat gyvena šioje šalyje jau pusantro šimtų metų ar daugiau.
Tačiau mūsų etnoso dalimi yra ne tik tie, kurių protėvių šaknys siekia gilią Amerikos praeitį. Visi, kas čia gyvena legaliai, net jeigu atvyko vakar, jau įsijungę į mūsų tautą“, – teigia G. Callahanas ir tęsia:
„Gal manote, kad legalios imigracijos normos pastaraisiais dešimtmečiais nustatytos per žemai? Ar būtų teisinga taip ar kitaip galvoti, kaip buvo, taip buvo, tai jau praeitis: argi legalieji imigrantai kalti, kad mūsų įstatymai buvo per liberalūs imigracijos atžvilgiu?
Bet dabar, kai tiems imigrantams jau teisiškai leista prie mūsų tautos prisijungti, jie yra jos dalis ir nusipelno tos pačios apsaugos ir pagarbos, kaip kiekvienas kitas mūsų tautos narys.
Tautinis nacionalizmas, kaip aš tą savoką suprantu, – dėsto toliau G. Callahanas, – skelbia tik tai, kad mes, kurie čia gyvename kaip piliečiai, esame amerikiečiai, ir kad pagrindinis mūsų valdžios tikslas yra mus ir mūsų teises apsaugoti.
Ši idėja, teisingai suprasta, neimplikuoja jokio priešiškumo žmonėms iš kitų šalių. Ji tik reiškia, kad tai jų, tų kitų šalių valdžių, užduotis juos saugoti ir puoselėti jų gerovę, o mūsų vyriausybės užduotis yra saugoti mus ir puoselėti mūsų gerovę.
Nors tautos nėra šeimos, o jų piliečiai nėra vaikai, tam tikros analogijos čia egzistuoja: tai, jog pripažįstu, kad aš pirmiausia atsakingas už rūpinimąsi savo paties vaikais, nereiškia, kad esu priešiškas kitų žmonių vaikams, kad esu „pedofobiškas“.
Todėl, kaip, tikiu, teigtų ir D. Trumpas, jeigu globalistai siekia pritvindyti mūsų šalį už mažą atlyginimą dirbančiais darbininkais iš trečiojo pasaulio, tai jie, globalistai, visų pirma spjauna į savo pareigas mūsų bendrapiliečių afro-amerikiečių atžvilgiu.
Juk pastarieji dėl baisios iš Afrikos kilusių žmonių istorijos mūsų šalyje jau seniai priversti tenkintis mažai apmokamais darbais.
Kai nedarbo lygis, priklausomai nuo to, kaip jį apskaičiuoji, tarp jaunų juodaodžių vyrų sukasi tarp 30 ir 60 procentų, tai ką mes sau galvojame, į šalį įsileisdami milijonus mažomis algomis pasitenkinančių darbininkų, kai tokia politika tik garantuoja, jog afro-amerikiečių bedarbystė toliau liks nepriimtinai aukšta?
O daugelis legaliai mūsų šalyje gyvenančių ispanakalbių taip pat kenčia nuo konkurencijos iš nelegaliai imigruojančiųjų pusės: pastaruosius dėl jų blogos teisinės padėties galima priversti dirbti už dar mažesnius pinigus labai prastomis sąlygiomis.
Tad kiekvienam legaliam imigrantui iš ispaniškai kalbančių kraštų, dirbantčiam paslaugų sektoriuje, būtų labai naudinga neturėti konmkuruoti su nelegaliais imigrantais, sutinkančiais dirbti tuos pačius darbus už daug mažesnę algą“.
Savo straipsnį G. Callahanas baigia taip:
„Įsivaizduokime, kad esama globalistinio elito, kuriam iš tiesų visiškai nerūpi eiliniai Amerikos žmonės. Kai 2007 m. smogė būsto krizė, tai užuot gelbėję nelabai pasiturinčius namų savininkus (daugelis jų buvo afro-amerikiečiai ar ispanakalbiai), apgaule įtikintus prisiimti už įkeistą būstą slankiojančių normų paskolas, kurias dorai suprasti sugebėjo tik baigęs finansų mokslą, šie elito atstovai gelbėjo tik bankininkus, tas paskolas ir išdavusius.
Ir užuot susirūpinę dėl masyvios imigracijos poveikio mūsų pažeidžiamiausių piliečių (kurių daugelis yra afro-amerikiečiai ar ispanakalbiai) gyvenimui, elito veikėjai tokią imigraciją džiugiai pasitiko ir sveikino, nes jų namams reikėjo pigių sodininkų, vaikų prižiūrėtojų, tarnaičių, o gamykloms – nebrangių darbininkų prie konvejerio.
Dabar įsivaizduokite, kad yra pavojus, jog politinės galios gali įgyti tokie žmonės, kurie išties tiki, jog Amerikos valdžia turėtų teikti pirmenybę Amerikos piliečiams – juodiems, ispanų kilmės, baltiems ar geltoniems. Ką tada daro elito atstovai? Argi nesiima šmeižto kampanijos prieš visus, įskaitant Donaldą Trumpą, kurie reiškia „etnonacionalistinį“ susirūpinimą pirmiausia savo pačių piliečiais“, – rašo ekonomistas Gene`as Callahanas.
Jo straipsnis svetainėje „American Conservative“ sulaukė daugelio skaitytojų reakcijų. Pacituosime tik vieną jų:
Kažkoks Selvaras (mano nuomone, gana pagrįstai) rašo, kad „etniškumas dažnai suprantamas kaip pirmiausia nulemtas to paties kraujo ir bendros kilmės. Tad jeigu afro-amerikiečiai ir yra gyvenę Amerikoje ilgiau nei dauguma iš Europos kilusių baltų amerikiečių, jų etniškumas kitoks, nes jie kilę iš Vakarų Afrikos, bet ne iš Europos.
Todėl etnininis nacionalizmas iš prigimties rasinis ir gentinis, nors etninė tapatybė per ilgesnį laiką gali pakisti dėl kultūrinės asimiliacijos ir mišrių vedybų.
O D. Trumpas nėra etninis nacionalistas, jo požiūriui geriau tinka pilietinio nacionalizmo pavadinimas. Tai pažiūra, kad tautą apibrėžia bendros vertybės ir aspiracijos, susijusios su pilietybe, visai nesvarbu, koks kurio nors piliečio etniškumas“.
