Režisavo: Darren Aronofsky. Vaidina: Jennifer Lawrence, Javier Bardem, Michelle Pfeiffer, Ed Harris, Domhnal Gleeson
Kad ir ką girdėjote apie naująjį Darreno Aronofsky filmą, niekas jūsų neparuoš tai patirčiai, kuri jūsų laukia. Režisierius jau ne kartą stebino žiūrovus sąmoningai perspaustomis filmų pabaigomis (tik prisiminkite degradacijos montažą iš „Requiem for a Dream“ ar kruviną baleto haliucinaciją iš „Black Swan“), o dabar jis žaidžia asmeninį žaidimą „galiu tai pranokti“. Tik kur ta riba, kurią peržengus katarsį pakeičia nusivylimas?
Aronofsky juosta „Motina!“ yra egzistencinis trileris, apimantis kelis žanrus. Juosta pasižymi siaubo filmo atmosfera, tačiau vystosi kaip mistinis trileris su filosofiniais atspalviais. Juostoje yra daugybė dalykų, kurie yra puikūs, tačiau yra ir nuviliančių aspektų. Kameros darbas, montažas, garsas ir gamybinis dizainas yra nuostabūs. Jie sustiprina aktorių vaidybą ir sukuria tamsią ir paslaptingą atmosferą. Tačiau šįkart Aronofsky koją pakišo turinys. Ilga juostos trukmė ir absurdo antplūdis galiausiai priverčia įspūdį susprogti, kaip oro perpildytą balioną. Režisieriui pritrūksta subtilumo tinkamai užbaigti filmą: ten, kur reikėjo preciziškumo, jis demonstravo perdėtą meniškumą.
Jennifer Lawrence vaidina jauną garsaus poeto (Javieras Bardemas), šiuo metu išgyvenančio kūrybinę krizę, žmoną, kurios visas rūpestis yra namai ir buitis. Viskas atrodo įprasta, kol prie jų nuošalaus provincijos namo durų neatsiranda nepažįstamasis (Edas Harrisas), vėliau – nepažįstamoji (Michelle Pfeiffer), o paskui ir būrys kitų žmonių.
Filmo pradžia patvirtina labai daug tradicinių siaubo filmo aksiomų, tokių kaip „neik į rūsį“ ar „nesistenk išvalyti tos kraujo dėmės“, ir vieną naują – „jei neaiškus vyrukas paskambina į duris, nekviesk jo apsistoti nakčiai; o jei jau pakvietei, o tada atvyksta jo žmona, paskui vaikai, kyla konfliktas, kurio metu kažkas žūva, o jis nori į tavo namus pasikviesti dar daugiau draugų ir artimųjų – dėl Dievo meilės, pasakyk „ne“!“
Pirmoji juostos dalis yra tiesiog puiki. Kamera sekioja Lawrence po namus, kurie tampa atskiru veikėju, o įtampa vis labiau stiprėja. Ji tampa beveik nepakeliama, kai atvyksta pašaliečiai. Visi nujaučiame, kad kažkas turi įvykti.
O tada siužetas šauna į orą kaip raketa. Tylą ir subtilumą pakeičia įvykių karštinė, ugnies ir kraujo chaosas. Dalis filmo siunčiamos žinutės yra tai, kad išgarsėjimas paverčia žmones žvėrimis, o pritarimo iš aplinkos poreikis gali tapti mirtina liga, tačiau šis filmas taip pat yra ir režisieriaus alegorija, kaip mes naikiname savo Motiną Žemę. Pakankamai aišku, kokią analogiją šia juosta mums siekia parodyti Aronofsky, tačiau tai būtų kur kas efektingiau, jei jis būtų ir toliau ją kūręs su kalteliu, o ne pakeitęs šį į kūjį.
Jennifer Lawrence ir Michelle Pfeiffer šioje juostoje yra ypatingai puikios. Jų vaidmenys eina koja kojon su užburiančia technine juostos puse. Kaip tik ta dermė yra stiprioji „Motinos!“ pusė. Akivaizdu, kad Aronofsky šias veikėjas kūrė su didžiule meile ir dėmesiu. Gaila tik to, kad režisieriaus dėmesio pritrūko kitiems veikėjams.
Bet kokiu atveju, ši juosta yra verta diskusijų – o jų šis kontroversiškas darbas tikrai sulauks. Darreno Aronofsky vizija šiam filmui, jo filosofinė pozicija ir režisūrinis talentas yra neginčijami. Visiškai galimas dalykas, kad idėjos, metaforos ir alegorijos čia net nėra pirminės svarbos, o juostą apskritai reikia traktuoti kaip grynąjį vizualinį malonumą. Tačiau nepalieka jausmas, kad paskutiniame juostos trečdalyje buvo kažkur prašauta. Juostos pabaiga tiesiog nėra tokia sėkminga, kokia galėtų būti.
