Įdomus dalykas: eilinį kartą įsitikinu, kad Rusijos neįmanoma apšmeižti, nes kad ir kokią satyrą apie ją sugalvosi, ji vis tiek anksčiau ar vėliau pasirodys esanti tiesa. Užpraeitame numeryje pasirodė mano straipsnis „Nekrofilija“ ir štai, prašom – Rusijos mokslų akademijos Ekonomikos strategijų instituto direktorius Aleksandras Agejevas pasiūlė... suteikti balsavimo teisę per Antrąjį pasaulinį karą žuvusiems Sovietų Sąjungos piliečiams. Na, taip, kad rusiškuose taip vadinamuose „rinkimuose“ reguliariai balsuoja „mirusios sielos“ žinoma visiems ir jau seniai, tačiau dar niekada šis išsireiškimas nebuvo įgavęs tokios tiesioginės reikšmės. Ir šitai siūlo Mokslų akademijos direktorius. Institucijos, kuri turėtų būti gerbiama mokslinė organizacija. Atrodė, kad ji yra pranašesnė už šarlatanišką Rusijos gamtos mokslų akademiją, kurios „akademikų“ tarpe yra Čečėnijos vadas Ramzanas Kadyrovas ir kiti panašaus lygio mąstytojai, tačiau panašu, kad nelabai.
Ne, šis mokslo vyras nežada surengti zombių apokalipsės arba organizuoti specialius rinkimus trisdešimčiai milijonų žuvusiųjų (oficialiai Rusija pripažįsta 27 milijonus, tačiau šis skaičius yra aiškiai sumažintas) per didžiulį spiritizmo seansą. Nieko panašaus, viskas yra kur kas paprasčiau ir buitiškiau: jis siūlo, kad už mirusiuosius balsuotų jų palikuonys. Vieną balsą už save, vieną – už amžinatilsį „rinkėją“. Tiesą sakant, ir toks balsavimas Rusijai ne naujiena, o gana dažna sukčiavimo rinkimuose praktika, tik kad niekada iki šiol tai nebuvo daroma taip atvirai.
Pagalvojus, idėja tiesiog puiki – toks pasiūlymas atskleidžia labai plačias perspektyvas. Nuo šiol, norėdama okupuoti svetimas teritorija, Rusija galės ne tik siųsti ten iki dantų ginkluotus „žaliuosius žmogeliukus“, kaip darydavo iki šiol, bet ir duoti jiems nurodymą atiduoti savo balsą „referendume“, nepamirštant taip pat atiduoti balsą už kiekvieną savo protėvį nuo pat paleolito laikų. Ir tik nepradėkite man dabar aiškinti, kad paleolito laikais jokių rusų dar nebuvo. Mamutai toje teritorijoje buvo? Buvo, tai jums patvirtins bet koks paleontologas. Jų nebėra? Na, žinoma. O tai kas juos visus išnaikino? O vat tas.
Iš šito marazmo bent jau galima linksmai (ar bent jau nejaukiai) pasijuokti, tačiau kitos naujienos toli gražu ne linksmos. Ne, nieko sensacingo ar netikėto, priešingai – viskas labai nuspėjama ir laukta. Rusija ir vėl pademonstravo savo išskirtinį nuolatinės Jungtinių Tautų organizacijos Saugumo tarybos narės vaidmenį, eilinį kartą vetavo bandymus pasmerkti pabėgėlių stovyklų sprogdinimus Sirijoje ir Šiaurės Korėjos atliekamus branduolinius bandymus (priminsiu, kad anksčiau Rusija užkirto kelią priimti dokumentus, nukreiptus prieš žmonių kankinimą ir genocidą).
Rusijos Vidaus reikalų ministerija taip pat oficialiai pasmerkė Jungtines Valstijas už Talibano vado sunaikinimą, kaip prieš tai Prancūziją už ISIS bombardavimą.
Aukščiausioji valstybinė Dūma ir vėl eilinį kartą svarstė naujus įstatymų projektus, nukreiptus į bausmių už politinius „nusikaltimus“ griežtinimą – ypač už „ekstremizmą“ ir „tikinčiųjų jausmų įžeidimą“. Vienas iš priimtų įstatymų projektų – draudimas išvykti į užsienį asmenims „įtariamiems ekstremizmu“ (taip, pakanka tik „įtarimo“, nereikalingas net joks teismo nutarimas). Kita vertus, kam vargintis, juk visi gerai žinome, ko verti Rusijos teismai, pradedant Aukščiausiuoju, neseniai paskyrusiu laisvės atėmimo bausmes už stalinistinio himno „išniekinimą“, baigiant „demokratiškais“ prisiekusiųjų teismais.
Beje, Čečėnijoje, valdomoje kovotojo, žudžiusio (ir to fakto visai neneigiančio) rusus per pirmąjį Čečėnijos karą, o vėliau už tai gavusio Rusijos herojaus titulą ir neribotą valdžią, teismai irgi puikiai dirba. Čia kaltais dėl rusų žudymo paskelbti per pirmąjį Čečėnijos karą pagrobti ukrainiečiai Nikolajus Karpiukas ir Stanislavas Klichas, nepaisant to, kad abu turi šimtaprocentinį alibi. Dviem vyrams, jau iki galutinio teismo nuosprendžio Rusijos kalėjime išgyvenusiems tikrą kankinimų pragarą, už jų „nusikaltimą“ paskirtas ne Rusijos herojų vardas, o 22 metai laisvės atėmimo (nors tiek ilgai Rusija pati tikrai neišgyvens).
Toje pačioje Čečėnijoje laukinio Kadyrovo pykčio protrūkio objektu tapo eilinis gyventojas Ramazanas Džalaldinovas, išdrįsęs pareikšti, kad pinigai, oficialiai paskirti jo gimtojo dviejų Čečėnijos karų nusiaubto Kenchės kaimo atstatymui ir atgaivinimui, iki gyventojų taip ir neatkeliavo. Pačiam Džalaldinovui pavyko pabėgti, tačiau jo namai buvo sudeginti (Kadyrovo versija – „Džalaldinovas savo namus padegė pats“), šeimos nariai žiauriai sumušti ir ištremti be teisės sugrįžti, į Kenchės kaimą prisistatė Kadyrovo smogikai ir pradėjo teroro kampaniją prieš visus vietos gyventojus, kol tie neėmė nusižeminę maldauti atleidimo už jų kaimo gyventojo „negarbingą elgesį“. Šiuo klausimu grynakraujis čečėnas Kadyrovas pasižymi labai rusišku pomėgiu viešai žeminti ir niekinti savo paties žmones.
Rusų užimtoje Donbaso dalyje veikia mažiausiai 79 kankinimų kalėjimai, kuriuose vien praėjusią vasarą buvo laikoma ne mažiau nei 4 000 žmonių. Tačiau rusai ir savo nuosavoje teritorijoje negaišta laiko veltui ir švaistosi labai realiomis laisvės atėmimo bausmėmis už replikas ir pasisakymus labai virtualiuose socialiniuose tinkluose. 2015 metais pagal 282 Rusijos Federacijos Baudžiamojo Kodekso straipsnį buvo nuteista 414 žmonių – beveik trigubai daugiau nei 2011 metais (137 žmonės) – iš kurių 369 teismo ir bausmės sulaukė būtent už pasisakymus socialiniuose tinkluose... Kaip suskaičiavo žmogaus teisių gynimo organizacija „Agora“, nuo 2007 iki 2015 metų dėl kokių nors priežasčių buvo sekami mažiausiai 6 procentai visos šalies gyventojų (iš 4 659 325 peticijų teismui gauti leidimą kontroliuoti ir klausytis visų asmens pokalbių buvo patenkinta beveik 97 %).
Nėra nė mažiausių abejonių, kad šiais metais visi šie skaičiai dar labiau šoktels į viršų. Juk tai visai normalu šioje absurdo šalyje. Štai, kaip buvo išspręsta, pavyzdžiui, menininko ir aktyvisto Piotro Pavlenskio byla dėl FSB pastato durų padegimo: kad būtų galima apkaltinti Pavlenskį sunkiausia vandalizmo forma, durys buvo paskelbtos kultūriniu paveldu, argumentuojant tuo, kad už šių durų buvusiame KGB kalėjime buvo kalinama daugybė kultūros veikėjų! Praktiškai kaip tame anekdote apie tėvus nužudžiusį nusikaltėlį, meldžiantį teismo sušvelninti jam bausmę, mat jis esąs našlaitis... Pavlenskis, žinoma, buvo žiauriai sumuštas jį sučiupusių apsaugininkų, sulaužiusių jam šonkaulius. Nieko nuostabaus, netgi gana įprastas reiškinys. Štai Anapos oro uoste vidury baltos dienos prie gausybės liudininkų buvo gal trisdešimties vyrų, tarp kurių buvo ir vilkinčių kazokiškomis uniformomis, užpultas opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas su kolegomis, kurie, beje, čia atvyko net ne politiniais tikslais, o kaip paprasčiausi turistai. Be abejo, dėl išpuolio niekas nebuvo suimtas ir niekam nebuvo iškelti kaltinimai.
Beje, priminsiu, kad tikroji kazokų populiacija buvo išnaikinta Komunistų partijos nutarimu dar 3 dešimtmetyje, kai buvo nužudyta nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono žmonių – tai tapo pirmuoju Sovietinės Rusijos genocido aktu. Vėliau sekė 4,5 milijono ukrainiečių, sunaikintų per Holodomorą (1932–1933 m. badą, kurį, kaip manoma, tikslingai suplanavo sovietų valdžia, kad pažabotų ukrainiečių nacionalizmą); apie 250 tūkstančių sušaudytųjų (ir tai tik oficialiais sovietų duomenimis!) už priklausymą „nepatikimoms“ tautoms prieš Antrąjį pasaulinį karą; 6 milijonai deportuotųjų etniniu pagrindu, iš kurių beveik pusė žuvo; 22 tūkstančiai lenkų – masinių Katynės žudynių aukų; mažiausiai milijonas taikių (!) Vokietijos ir kitų Europos šalių gyventojų, po karo ištremtų į SSRS priverstiniams darbams (pagal įvairius skaičiavimus, sovietų vergijoje žuvo nuo 341 iki 580 tūkstančių minėtųjų europiečių, o Tolimuosiuose Rytuose panašus likimas laukė daugybės japonų, kinų ir korėjiečių). Visi išvardinti žmonių naikinimai – tai tik atlikti etniniu pagrindu ir tik oficialiai valdžios sankcionuoti nusikaltimai prieš žmoniją. O juk ir be to buvo pačių raudonarmiečių iniciatyva vykdomi žudymai, jau nekalbant apie tai, kad bolševikai smarkiai ir toli pranoko nacius su jų 6 milijonais aukų (o lyginti kelis tūkstančius politiniu pagrindu nacių nužudytų žmonių su keliais milijonais tuo pačiu pagrindu išžudytais bolševikais yra net juokinga). Aišku, dar yra atskirų pasižymėjusių budelių aukos, tačiau ir šioje srityje bolševikai pirmauja – sovietų karo vadas Michailas Tuchačevskis valstiečius dujomis nuodijo dar tada, kai apie Vokietijos nacionalsocialistinę darbininkų partiją niekas nė nebuvo girdėjęs, o daugelį kaimų, įtrauktų į nacizmo aukų sąrašą, iš tiesų sudegino NKVD diversantai ir sovietų partizanai, apie ką vis dažniau išdrįsta prabilti istorikai.
Ir štai šį režimą šiandien isteriškai šlovina ir gina jau šiuolaikinė Rusija. Okupantai Kryme neleido vietos totoriams paminėti deportacijų metinių, o tuo metu rusų fašistai gatvėse (ir internete) apgailestauja, kad Stalinas ne visus juos tada sunaikino bei rūgštimi laisto paminklą aukoms – užtai ir toliau yra statomi paminklai Stalinui, vaikai stoja į pionierius, o buvusi Sovietų Sąjungos pionierių stovykla Kryme „Artekas“, dabar pervadinta į Tarptautinį vaikų centrą, yra virtusi patrankų mėsos ir zombių fabriku.
Okupantai Kryme neleido vietos totoriams paminėti deportacijų metinių, o tuo metu rusų fašistai gatvėse (ir internete) apgailestauja, kad Stalinas ne visus juos tada sunaikino bei rūgštimi laisto paminklą aukoms – užtai ir toliau yra statomi paminklai Stalinui.
O rusų oficiozas, dar nespėjęs visiškai atskalbti kelnių po Džamalos pergalės, dabar turi naują pagrindą isterikai – ukrainiečiai pervadino Dniepropetrovską į Dnieprą, atsikratydami komunistinio budelio Grigorijaus Petrovskio vardo miesto pavadinime.
Absoliutus blogis, kaip jau buvo sakyta ir kartota ne vieną kartą.
Pirmadienį, kai su tuo blogiu ir vėl buvo vedamos normandiško formato derybos, jis nužudė septynis ukrainiečių karius ir sužalojo dar devynis. Didžiausias aukų skaičius per metus. Tačiau mums kartojama, kad „alternatyvos Minsko susitarimams nėra“, o „karinis sprendimas neegzistuoja“. Matyt, net ir tikros zombių apokalipsės atveju mūsų vakariečiai politikai tvirtintų tą patį.
Jurijus Nesterenka
