Buvęs Gruzijos prezidentas Eduardas Ševardnadzė pirmadienį mirė, pranešė jo spaudos tarnyba. Gruzijos eksprezidentui buvo 86 metai.

„E.Ševardnadzė mirė šiandien vidurdienį, – sakė velionio padėjėja Marina Davitašvili. – Jis ilgą laiką sirgo“.

E. Ševardnadzė Vakaruose buvo didvyris, kuris dirbdamas sovietų užsienio reikalų ministru padėjo užbaigti Šaltąjį karą, bet paskui, tapęs savo gimtosios Gruzijos prezidentu, buvo dramatiškai nuvainikuotas.

„Ševis“

E.Ševardnadzė gimė 1928 metų sausio 25 dieną provincijos kaime Mamatyje – tuo metu, kai jo tėvynainis Josifas Stalinas stiprino savo valdžią Sovietų Sąjungoje.

Dvidešimties įstojęs į Komunistų partiją, jis pradėjo sparčiai kilti karjeros laiptais.

1968 metais E.Ševardnadzė tapo Gruzijos vidaus reikalų ministru, o dar po ketverių metų buvo paskirtas Gruzijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi.

1978 metais jis buvo išrinktas į Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komitetą, o dar po metų M.Gorbačiovas tapo Politinio Biuro jauniausiu nariu.

Jie abu tvirtai tikėjo, kad Sovietų Sąjungai skubiai reikalingos reformos. Kai M.Gorbačiovas 1985-aisiais tapo šalies lyderiu, jis paskyrė E.Ševardnadzę savo užsienio reikalų ministru.

E.Ševardnadzė tapo naujos drąsios M.Gorbačiovo užsienio politikos veidu, atlikdamas vadovaujantį vaidmenį istorinėse derybose su JAV dėl branduolinių arsenalų mažinimo.

Politinis veikėjas, kuris Vašingtone buvo vadinamas „Ševiu“, buvo giriamas kaip liberaliausias užsienio reikalų ministras per Sovietų Sąjungos istoriją.

E.Ševardnadzė ryžtingiausią sprendimą priėmė 9-o dešimtmečio pabaigoje, kai atmetė Rytų Europos komunistinių lyderių prašymus, kad Sovietų Sąjunga pasiųstų savo pajėgas į pagalbą jų režimams. Tai atvedė į virtinę demokratijos šalininkų sukilimų, Berlyno sienos griūtį 1989 metais ir Vokietijos suvienijimą.

Suklastoti rinkimai

Jo gimtąją Gruziją tuo metu buvo apėmę neramumai.

Pirmuoju po Sovietų Sąjungos subyrėjimu prezidentu tapęs Zviadas Gamsachurdija išsilaikė vos devynis mėnesius ir buvo pašalintas perversmininkų. Ilgas ir kruvinas pilietinis karas atrodė neišvengiamas.

Padrąsintas savo sėkmės užsienyje, E.Ševardnadzė užėmė Gruzijos Valstybės Tarybos pirmininko postą. Karai su separatistais Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose buvo pralaimėti, bet E.Ševardnadzė buvo giriamas, kad apsaugojo nuo subyrėjimo likusią šalies dalį, nors padėtis buvo itin sudėtinga.

Jis buvo išrinktas prezidentu 1995 metais, ir pirmieji signalai teikė vilčių. E.Ševardnadzė parengė vakarietiško stiliaus konstitucijos projektą, o Gruzija sulaukė pagalbos iš JAV ir Europos.

Tačiau išliko nerimą keliančių ženklų: į E.Ševardnadzės gyvybę buvo pasikėsinta 1995 ir 1998 metais. Tačiau šalis atrodė einanti teisingu keliu, o E.Ševardnadzė buvo pramintas „žilu lapinu“ dėl savo sugebėjimo atlaikyti politines krizes.

Tačiau iki jo perrinkimo 2000-aisiais viltys išblėso. Nusikalstamumas ir korupcija buvo nevaldomi, o valstybė, neįstengianti surinkti mokesčių, atsidūrė prie bankroto slenksčio. Gyvenimo standartai nusmuko, o viešosios tarnybos pradėjo byrėti.

Posūkio tašku tapo 2003-iųjų pabaiga, kai parlamento rezultatai buvo suklastoti, kad užtikrintų pergalę vyriausybę palaikančiam blokui. Tūkstančiai gruzinų išėjo į gatves, rengdami demonstracijas prie parlamento ir reikalaujantys iš naujos surengti rinkimus.

E.Ševardnadzė iš pradžių nesutiko atsistatydinti. Kariai ir policija buvo sutelkti prie sostinės, o aktyvistai baiminosi griežto susidorojimo.

Tačiau tuometis opozicijos lyderis Michailas Saakašvilis, kuris vėliau perėmė E.Ševardnadzės postą, netrukus paskelbė, kad prezidentas sutinka taikiai pasitraukti.

E.Ševardnadzei buvo suteikta amnestija ir nedidelė valstybinė pensija. Jis buvo pakviestas apsigyventi Vokietijoje, kur tebebuvo didžiai gerbiamas dėl savo vaidmens padedant nugriauti Berlyno sieną.

Tačiau užuot išvykęs į užsienį, buvęs lyderis įsikūrė vyriausybinėje rezidencijoje Tbilisyje, kur ėmėsi rašyti memuarus.

Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido supamas įrėmintų savo draugų ir buvusios šlovės nuotraukų, pasinėręs prisiminimuose apie laikus, kai jis padėjo kurti Europos likimą.