Balandžio 26 dieną į Ukrainą oficialaus vizito atvyko JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Europos ir Eurazijos reikalams Victoria Nuland. Baltųjų rūmų atstovė priminė Kijevui apie būtinybę vykdyti Minsko susitarimus – ypač, kiek tai liečia valdžios decentralizaciją. Ji net nustatė laiko rėmus: Nuland pabrėžė, kad rinkimus okupuotojo Donbaso teritorijoje reglamentuojantį naują įstatymą reikia priimti per ateinančius mėnesius. Ir nors Victoria Nuland pabrėžė, kad Ukrainai suteikta finansinė parama niekaip nėra susijusi su Minsko procesu, dauguma Ukrainos piliečių kvietimą iki 2016 metų pabaigos pilnai įgyvendinti Minsko susitarimą laiko suokalbio tarp Vakarų ir Rusijos įrodymu.
Minsko susitarimai nuo pat pradžių iššaukė daugybę nepasitenkinimų ir nusiskundimų. Savo dėmesį sutelkdami išimtinai į Donbasą, jie Rusiją išveda iš šalies-agresorės ir šalies-okupantės statuso bei paverčia ją neva tarpininke, prorusiškai nusiteikusių Ukrainos piliečių saugotoja ir gynėja. Ukrainai „naujas etapas“ Rusijos ir Ukrainos santykiuose prasidėjo 2014 metų vasarį, kai rusų vyriausybė, pasitelkdama specialiai tam parengtą diversantų grupę, užėmė Ukrainos teritoriją – Krymą – ir sukėlė karą Donbase. „Iš pradžių Krymas, paskui – Donbasas“, – tokia, ukrainiečių supratimu, yra Rusijos-Ukrainos karo pradžia.
Minsko procesas, apeidamas aneksijos faktą, t.y. suverenios Ukrainos teritorijos prijungimą prie Rusijos, visiškai sujaukia akcentus, ir tarptautinį konfliktą tarp dviejų suverenių valstybių paverčia neva vidiniu konfliktu. Susiklostė keista situacija, kurioje šalis, aneksavusi Ukrainos teritorijas, „Minsko formate“ tampa ne agresijos gynėja, o taikingo sureguliavimo tarpininke. Todėl nėra nieko nuostabaus, kad ukrainiečiams Vakarų „nenoras“ pamatyti ir pripažinti niekingą Rusijos vaidmenį šioje situacijoje yra tikras įžeidimas, iššaukiantis visuomenėje vis stiprėjančią įtampą. Minsko susitarimai, kurių pirminė idėja buvo daryti spaudimą Rusijai, kad ji būtų priversta atsisakyti karinės agresijos, palaipsniui transformavosi į tikrų tikriausius spąstus Ukrainai. Kaip taip nutiko, kad iš šalies-aukos, cinišku ir atviru karu (beje, neslepiant savo ketinimų) užpultos savo pačios kaimynės, kuri netgi aneksavo dalį jos teritorijos, Ukraina staiga tapo šalimi, kuriai bendrą spaudimą daro agresorė ir jos suvereniteto garantai iš Vakarų?
Reikia suprasti, kad kai Vakarai ir Ukraina kalba apie rinkimus okupuotose teritorijose, jie visiškai skirtingai supranta tenai susiklosčiusią situaciją. Savo paaiškinime Victoria Nuland atskleidė Vakaruose priimto „taikaus plano“ situacijos Donbase sureguliavimui specifiką. Ji pabrėžė, kad „jei Ukraina surengs rinkimus, tai sukurs precedentą, kai rusų karinės pajėgos pirmą kartą istorijoje savanoriškai pasitrauks iš teritorijos, kurią jie okupavo“. O iš tikrųjų juk tai sukurs precedentą, kai suvereni valstybė savanoriškai atsisakys demokratijos principų ir pripažins balsavimo procedūrą okupuotose teritorijose, kai „piliečių teisė į laisvus rinkimus“ bus įgyvendinta į juos nukreiptų okupantų ginklų akivaizdoje.
Interviu Ukrainos žiniasklaidai buvęs Ukrainos atstovas derybose Minske Romanas Bezsmertnas situaciją pakomentavo šitaip: „Iš ko šaudo šie žmonės (prorusiškų nuotaikų kovotojai – aut. past.)? Jie šaudo iš ginklų, kurie yra tiekiami iš Rusijos Federacijos. Kuo jie šaudo? Šaudmenimis, kurie yra tiekiami iš Rusijos Federacijos. Tačiau susitarimuose Rusijos Federacija atstovauja pusę, siekiančią įprastinio ginklavimosi ir ginklų platinimo šalies viduje kontrolės. Ginklų rinka Ukrainoje šiandien turi labai aiškias taisykles, o už jų pažeidimus gresia sankcijos. Tai kur gi jos? Ar jūs norite pasakyti, kad Rusija gali pardavinėti ginklus atskiriems Donecko ir Luhansko sričių rajonams lygiai taip pat, kaip ji juos pardavinėja Libanui, Palestinai, Sirijai ir taip toliau?“
Akivaizdu, kad buvęs Ukrainos pusės atstovas kontaktinėje grupėje meta aiškų iššūkį Victorios Nuland tikinimui, kad jei Ukraina surengs rinkimus, tai suteiks sąlygas teritorijos deokupacijai. Romanas Bezsmertnas tikina, kad vietoj to, kad iš Ukrainos būtų reikalaujama surengti rinkimus teritorijose, kuriose negalioja teisė, įstatymai ir atsakingas atstovavimas, naiviai viliantis, kad tai privers Rusiją nutraukti okupaciją, verčiau derėtų rūpintis, kaip priversi Rusiją laikytis susitarimuose numatytų punktų, draudžiančių platinti ginklus. „Jokia ne paslaptis, ką reikia padaryti pirmiausia. Tai visiškai nesunku tiems, kurie iš mūsų reikalauja rinkimų (Vokietijos ir Prancūzijos atstovams – aut. past.). Tai padaryti lengvai gali ir pasaulis, ir Europa“, – kalbėjo Ukrainos diplomatas.
Rusija, kalbėdama apie Donbaso „rusakalbių piliečių“ teisių apsaugą, primygtinai reikalauja, kad Ukraina pirmiau įvykdytų politinę Minsko susitarimų dalį (surengtų rinkimus, pritaikytų plataus masto amnestiją kovotojams, atnaujintų finansavimą), o tik paskui būtų vykdomi karinės dalies įsipareigojimai (okupantų karinių pajėgų iš Donbaso teritorijos išvedimas, Rusijos-Ukrainos sienos kontrolės perdavimas Ukrainos pusei, įkaitų išlaisvinimas). Vakarų partneriai, suprasdami, kad priversti Rusiją nutraukti okupaciją Donbase gali būti sunku, bando pradėti sureguliavimo procesą, paremtą demokratinių procedūrų imitacija. Priversti Ukrainą per tris mėnesius surengti rinkimus teritorijoje, kur iki šiol yra dislokuoti užsienio kovotojai, nelaisvėje laikoma apie 800 ukrainiečių įkaitų, kur Rusijos ir kovotojų kontroliuojama žiniasklaida skatina antiukrainietišką isteriją, o Ukraina kaip valstybė nedalyvauja nei informacine, nei politine prasme, yra tas pats, kaip tiesiog priversti ją pripažinti okupaciją ir karinę agresiją „demokratiniu procesu“.
Jei Ukrainos vyriausybė Aukščiausiosios Rados sprendimu pripažins, kad rinkimai, kuriuose negali dalyvauti dauguma Ukrainos politinių partijų, Ukrainos žiniasklaida, o taip pat negali balsuoti apie 2 milijonus Ukrainos piliečių, yra teisėta ir priimtina procedūra, tai Ukraina savo pačios rankomis išbrauks save iš tarptautinės teisės lauko. Yra tam tikri dalykai, kurių paprasčiausiai negalima pripažinti. Kai kurių procesų įteisinimas, jų pavertimas įstatymiškais, sunaikina tai padariusią valstybę. Rinkimai automatų vamzdžių akivaizdoje Donbase vyko jau dukart. Kalba eina apie marionetinius „referendumus“, čia surengtus per pastaruosius dvejus metus. Bandymas priversti Ukrainos vyriausybę pripažinti tokiomis pat sąlygomis ir pagal tokią pat procedūrą vykstančius rinkimus „teisėtais“ ir „demokratiniais“ yra Ukrainos stūmimas link sąmoningo pasitraukimo nuo bazinių teisės ir demokratijos principų.
Šiuo atveju visiems proceso dalyviams būtina suprasti labai paprastą dalyką: laisvų rinkimų Donbase pagal Ukrainos įstatymus organizavimas, kaip numatyta Minsko susitarimuose, priklauso ne nuo kokio nors specifinio įstatymo, kurį turėtų priimti Ukrainos parlamentas, o nuo ukrainietiškos teritorijos grąžinimo į Ukrainos informacinę ir teisinę sferą.
Ukrainos valdžia, pasidavusi spaudimui, pilnai gali sutikti su rusiška Minsko susitarimų punktų pildymo eiliškumo traktuote. Tačiau tai nereiškia, kad su tuo sutiks Ukrainos visuomenė. Naujausiais visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, didžioji ukrainiečių dalis (apie du trečdalius žmonių) mano, kad Ukraina Minsko susitarimus pasirašė, nes jai buvo daromas spaudimas (jis gali būti jaučiamas iš Vakarų šalių arba atsiradęs dėl pačioje Ukrainoje susiklosčiusios vidinės situacijos). Beveik du trečdaliai apklaustųjų taip pat mano, kad susitarimų vykdymas neatneš karo pabaigos ir neužtikrins situacijos sureguliavimo. Vėlgi, beveik du trečdaliai Ukrainos piliečių tvirtai tiki, kad galimus pakeitimus Ukrainos konstitucijoje dėl taip vadinamojo „Donbaso statuso“ gali apspręsti tik Ukrainos tauta referendumo metu.
Naujausiais visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, didžioji ukrainiečių dalis (apie du trečdalius žmonių) mano, kad Ukraina Minsko susitarimus pasirašė, nes jai buvo daromas spaudimas (jis gali būti jaučiamas iš Vakarų šalių arba atsiradęs dėl pačioje Ukrainoje susiklosčiusios vidinės situacijos). Beveik du trečdaliai apklaustųjų taip pat mano, kad susitarimų vykdymas neatneš karo pabaigos ir neužtikrins situacijos sureguliavimo.
Svarbiausias dalykas Minsko susitarimuose yra tai, kokia bus atskirų susitarimų įvykdymo eilės tvarka. Jei ji bus logiška iš tarptautinės teisės ir bazinių demokratijos principų požiūrio taško, tai ji, be jokios abejonės, bus pajėgi sureguliuoti situaciją Donbase, ir ją Ukrainos visuomenė priims išskėstomis rankomis. Tačiau jei Vakarai vis dėlto pasiduos šalies-agresorės poveikiui ir šantažu privers Ukrainą įvesti į savo šalies teisinį ir įstatyminį lauką okupantų sukurtas nusikaltėliškas anklavas, tai taps pražūtingų ir neatšaukiamų pasekmių, išprovokuosiančių agresorių tolimesniems veiksmams, priežastimi.
Ukrainos partnerėms situacijos sureguliavimo klausimu derėtų prisiminti, kad klastinga Rusijos agresija Minsko susitarimų formate net nėra svarstoma. Užsienio intervencijos neįmanoma sureguliuoti metodais, kurie yra priimtini pilietinio konflikto atveju. O gal vertėtų pasinaudoti nevykstančiu progresu vykdant Minsko susitarimus ir pradėti kalbėti apie plataus masto karinę agresiją, į kurią telpa ir karinė okupacija, ir užimtų teritorijų aneksija, ir tarptautinių teisės normų bei anksčiau pasirašytų susitarimų pažeidimai, ir masinis taikių gyventojų žudymas, ir ilgas karo nusikaltimų sąrašas?
Tam, kad būtų sukurtas precedentas, kai Rusijos karinės pajėgos pirmą kartą istorijoje savanoriškai palieka savo okupuotą teritoriją, reikia nustoti daryti spaudimą Ukrainai, pakeisti Rusijos statusą iš tarpininkės į užpuolikę ir pradėti jai taikyti tas tarptautines procedūras, kurios yra taikomos tarptautinių konfliktų atveju.
Tam, kad į Donbasą būtų sugrąžinta taika, Vakarams reikia nebepadėti Rusijai bausti Ukrainos Donbasu.
Nuotraukoje: Victoria Nuland
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
