Kasmet jie suskrenda vis į kitą Lietuvos vietą pasidalinti savo mintimis, idėjomis, pabendrauti. Šią vasarą susibūrė Kupiškyje ir nutarė pagvildenti pilietiškumo temą – rimtai ir su humoro doze. Pasaulio lietuvių kūrybinių dirbtuvių „Migruojantys paukščiai“ dalyviai turi skirtingas gyvenimo ir emigracijos patirtis. Vieni svetur gyvenę ar tebegyvenantys kelias dešimtis, kiti – kelerius metus. Tačiau visi sutinka, kad savoje šalyje oras gaiviausias, dangus aukščiausias, o braškės pačios saldžiausios.
Susitikimo vieta – Kupiškis
Keturias dienas (greičiau paras) projekto dalyviai kalbėjo, diskutavo, dainavo, vaidino, kūrė eiles ir programas, kurias geranoriškai dovanojo kupiškėnams. Kai kurios jų gal ir liks tik idėjų lygmenyje, kitos bus įgyvendintos. „Migruojančių paukščių“ istorija byloja, kad kai kurios pirmaisiais gyvavimo metais išsakytos mintys vėliau išsirutuliojo į rimtus tarptautinius projektus.
Projekto idėjos autorė Jolanta Rimkutė sakė, kad vienas iš akstinų rengti kūrybines menininkų dirbtuves Lietuvoje buvo emigracija. Pasak jos, daug kūrėjų išvažiavo į užsienį ir reikėjo asmeninės iniciatyvos, kaip juos grąžinti bent trumpam. „Migruojantys paukščiai“ yra įvairių kūrybinių sričių atstovų susitikimas, kuris šią vasarą vyko devintą kartą.
„Sumanyta taip, kad iš užsienio atvykę kūrėjai susitiktų su gyvenančiais Lietuvoje ir pasidalintų savo mintimis, idėjomis. Sąmoningai miksuojamos įvairios sritys, sudaroma galimybė norintiems pabendrauti žmonėms, nes be tarpininkų kartais labai sudėtinga susitikti. Įsitikinome, kad per keturias paras 20 žmonių, kurie susitiko pirmąkart, gali prigeneruoti labai daug idėjų. Projektas, kurį organizuoja VšĮ „LT-identity“, keliauja per Lietuvą. Susitinkame vienoje ar kitoje vietoje, atrandame savo kraštą. Jau turėjome daug gerų patirčių. Šįkart noriai pasirinkome Kupiškį ir labai tuo džiaugiamės. Gavome daug įspūdžių, apžiūrėjome Kupiškio kraštą, buvome sužavėti tos šilumos, su kuria buvome priimti, ir norėjome atsidėkoti tuo pačiu“, - kalbėjo J. Rimkutė.
Drąsa, laimė ir ačiū
Kiekvienais metais „Migruojantys paukščiai“ turi savo atskirą temą, kurios įkvėpimo ieško toje vietoje, kurioje būna.
„Šiais metais „Migruojančių paukščių“ tema buvo pilietiškumas. Temos aktualumą padiktavo kontekstas. Kuo mes gyvename, ką išgyvename stipriai ir aštriai. Pilietiškumą mes supratome ir analizavome kaip atsakomybę ir pasirinkimą. Tai buvo visos dienos diskusija, kurioje jungėsi ir skyrėsi mūsų požiūriai, nes mūsų projekto dalyviai susirinko iš labai skirtingų vietų ir turintys skirtingą gyvenimo patirtį. Čia buvo žmonės, kurie ką tik baigė universitetus, ir tie, kurie vidutinio amžiaus, ir tie, kurie mus praturtino savo įžvalgomis ir unikaliomis patirtimis, kurias jie nešasi per gyvenimą jau daug metų. Sujungti šių žmonių mąstyseną ir rasti bendrus sąlyčio taškus ten, kur atrodo skirtinga tiek geografine , tiek patirties prasme, nebuvo lengva ir paprasta“, - kalbėjo šio projekto moderatorė Agnė Žekonytė.
Baigiamąjį vakarą projekto dalyviai surengė Kupiškio etnografijos muziejuje ir su gausiai susirinkusiais kupiškėnais dalijosi savo įžvalgomis pilietiškumo tema.
„Vienas iš įdomesnių dalykų, kai skirstėme sąvokas, iš ko susideda pilietiškumas. Visų pirma, iš šeimos, iš legendų, pasakojimų ir mitų, iš jausmo ir iš gyvenimo, susideda iš valstybinių ženklų ir simbolių ir kažko kito, kas yra ir sarkazmas, ir patirtys, kurios niekur nebetelpa, ir išgyvenimai, ir klišės, kaip mes save pristatome. Vienas iš mano atradimų, kad išversdami, supaprastinami tuos žodžius, mes išsigryninome kitus tris raktažodžius, kurie mus motyvuoja, t.y. drąsa, laimė ir ačiū. Tokie mūsų buvo paprasti atradimai“, – kalbėjo A. Žekonytė.
Į problemas per humoro prizmę
Kūrybinių dirbtuvių dalyviai, turintys patirtį įvairiose srityse ir skirtingose šalyse, dalinosi savo pastabomis ir įžvalgomis. Sakoma, kad iš šalies geriau matomos problemos. Kai kurios, atrodo, metų metais neišsprendžiamos bėdos pasirodo nesančios tokios beviltiškos, kai į jas pažvelgiama kitu rakursu. Dažniausiai gana kritiškai, bet kartu ir novatoriškai.
Daug diskutuojama apie Kupiškio centrinės aikštės sutvarkymą. Viena „Migruojančių paukščių“ grupė, pasitelkusi į pagalbą humorą, pažėrė įvairių pasiūlymų, kaip vertėtų aikštę renovuoti. Biurokratinius metodus parodijavo spontaniškai suburtos Tautos atminties tarybos atstovė ir pseudoekspertai, pasiūlę Kupiškio aikštėje atgabenus iš sostinės pastatyti daug aštrių diskusijų sukėlusias sovietines Žaliojo tilto skulptūras. Grupės nariai išradingai aiškino, kaip išspręsti viešųjų pirkimų, finansavimo klausimus ir kaip per du-tris mėnesius „papuošti“ Kupiškį skulptūromis. Pareiškimus lydėjo publikos juoko pliūpsniai ir po šio ironiško spektaklio buvo konstatuota, kad, laimei, tokios Tautos atminties tarybos nėra ir niekada nebuvo.
Dar vienas pašmaikštavimas skulptūrų, kurios miestuose kartais atsiranda be jokios motyvacijos ir neturi nieko bendro su ta vietove, tema – improvizuotas skulptūros „Madagaskaras“ maketo pristatymas. Akivaizdu, kad Kazio Pakšto tarpukario idėja lietuvius perkelti į Madagaskarą iki šiol duoda peno įvairių sričių kūrėjams.
Poezija liejosi kaskadomis
Pilietiškumo apraiškos gali būti išreikštos ir per jausmus, būsenas, išgyvenimus. Poetė Lidija Šimkutė iš Australijos visus projekto dalyvius užkrėtė poezijos rašymo virusu. Kiekvienas savo žemės, savo namų pojūčius išreiškė labai intymiai, pasirinkdamas tokią raiškos formą, kuri jam artimiausia.
„Sukūrėme internetinį blogą „365 Lietuvos“. Žmonės vis dažniau kalba vaizdais ir vis mažiau jaučia kalbą kaip komunikacijos įrankį, gebėjimą bendrauti ir dalintis. Poezija puikiai išreiškia intymumą ir asmeninius pojūčius. Įsipareigojome kiekvieną dieną sukurti naują tekstą ir pavadinome „365 Lietuvos“. Idėja įkvėpė ir visi rašėme eilėraščius, kai kurie parašė po 2-3. Šį įrankį dovanojame Kupiškio žmonėms, jei atsirastų žmogus, norintis tęsti pradėtą veiklą. Kelti į puslapį eilėraščius, kurie gimsta čia ir dabar“, - sakė A. Žekonytė.
Poetė L. Šimkutė, rašanti poeziją lietuvių ir anglų kalbomis, išleidusi keturias knygas, dalyvaujanti Lietuvos ir pasaulio lietuvių literatūriniuose sambūriuose, stebėjosi, kad dauguma žmonų, kurie savyje gal ir nemato poeto potencialo, rašo taip gerai, kad sunku atrinkti geriausius.
„Net kasdieninėje kalboje yra labai daug poezijos. Mane stebino, kad jūs turite tokį potencialą kurti eiles. Tai proto, vaizduotės lavinimas. Poezija gydo. Suteikia ne tik kūrybinio džiaugsmo, bet plečia akiratį, skatina skaitymą ir tobulėjimą“, - poezijos privalumus vardino L. Šimkutė.
„Lietuviais esame mes gimę...“
Pasaulio lietuvių kūrybinės dirbtuvės „Migruojantys paukščiai“ visada glaudžiai siejasi su emigracijos tema, kadangi kiekvienas gali ilgai pasakoti, ką patyrė, ką išgyveno svečiose šalyse. Nesvarbu, kiek metų ta patirtis bebūtų – tik kelerių ar keliasdešimties, juos visad traukė grįžti namo. Kiekvienas vardijo vis kitokius Lietuvos privalumus, kurių labai pasiilgdavo ar ilgisi iki dabar. Tai gali būti labai paprasti dalykai: gaivus oras, tyras vanduo, kurį gali gerti tiesiog iš čiaupo, mamos bulviniai blynai. Juk neveltui sakoma, kad namuose net žolė žalesnė. Žydinčios Lietuvos pievos kiekvieną gali padaryti poetu romantiku.
„XIX a. antroje pusėje, kai Lietuvos kaime buvo didelės šeimos, vyresnysis paveldėdavo ūkį, o kiti eidavo bernauti arba emigruodavo. Tokių emigrantų dabar priskaičiuojama nuo 40 tūkstančių iki 250 tūkstančių. Praėjusio šimtmečio pradžioje iki pirmojo pasaulinio karo į JAV įvažiavo 249 000 emigrantai, kurie įvardijo save lietuviais. Tai oficiali statistika. Dar apie 100 000 išvyko iš Lietuvos per pirmąją Nepriklausomybę. Baigiantis karui mano tėvų karta, kuriai ir aš priklausau, buvo politiniai emigrantai. Ar mes galėjome grįžti? Vargu, ar būtume galėję išlikti Lietuvoje.
Nusprendėme vykti į JAV ir ten būti lietuviais. Tie, kurie išvažiavo po1990 m. kovo 11 d., – ekonominiai emigrantai, kurie nutarė susikurti sau geresnį gyvenimą, išvažiavo laimės ieškoti. Sudėtinga pasakyti, kas yra emigracija... Svarbu, kokios buvo aplinkybės, kad jie turėtų ar norėtų išvažiuoti“, - apie lietuvių emigraciją svarstė Lietuvių Fondo valdybos narys Leonas Narbutis, 60 metų išgyvenęs svetur.
Pasak L. Narbučio, išeivijoje patys lietuviai susikūrė lietuvišką aplinką, savo bendruomenes ir aktyviai veikė jose. Pokario emigrantai Čikagoje rado 13 lietuviškų parapijų. Visos bažnyčios, pastatytos lietuvių lėšomis, pagal susitarimą perėjo katalikų bažnyčios hierarchijai, tačiau tuo metu Mišios jose vyko lietuvių kalba. Dabar tos pačios bažnyčios yra perimtos ispaniškai kalbančių žmonių, daugiausiai atvykusių iš Meksikos. Iš tų 13 liko tik trys, kuriose vyksta lietuviškos Mišios.
„Visada norėjau grįžti į Lietuvą, bet neturėjau galimybių. Kai tos galimybės atsirado, tai pirmiausia turėjau susidėstyti gyvenimą taip, kad nebūčiau našta čia atvykęs, o tada prieš dešimt metų sugrįžau. Ilgus metus gyvenau emigracijoje, bet širdyje visada buvau savoje šalyje“, - sakė ponas Leonas.
Vienas „Migruojančių paukščių“ organizatorių Manvydas Džiaugys ketverius metus gyveno Didžiojoje Britanijoje, studijavo Kembridžo menų mokykloje. Tačiau apsisprendė grįžti į Lietuvą, nes mano galįs geriau čia save realizuoti.
„Esminis apsisprendimo momentas savo gyvenimą intensyviau sieti su Lietuva buvo tas, kai supratau, kaip lengvai gali prarasti savo kalbinį, kultūrinį identitetą, jeigu esi intensyvioje kitoje kultūrinėje terpėje. Tu privalai joje pritapti, jei nori būti sėkmingas. Be abejo, jei kalbame apie lengvesnį kelią, nereikalaujantį intelektualinių apmąstymų, tada gal lengviau gyventi tokioje aplinkoje, bet jei žmogus mąstai, kvestionuoji savo gyvenimo prasmę, tai negali lengvai nukirsti sąsajų su savo bendruomene, savo šaknimis. Tai buvo vienas iš akstinų, kuris man įrodė, kad gyvenimas Lietuvoje man bus prasmingesnis“, - taip apsisprendimą grįžti į Lietuvą motyvavo M. Džiugys.
Bernardinai.lt
