The Town that Dreaded Sundown
Režisierius: Alfonso Gomez-Rejon. Vaidina: Addison Timlin, Veronica Cartwright, Anthony Anderson, Joshua Leonard, Andy Abele, Gary Cole
Originalioji juosta „Miestas, bijojęs tamsos“ pasirodė per 1976-ųjų Kūčias ir buvo paremta tikrais įvykiais. Jo cinema verite estetika, su bejausmiu užkadriniu pasakotojo balsu ir šiurpiais įvykių atkartojimais, sukūrė tam tikrą realių nusikaltimų sensaciją, kurią skolinosi visi - nuo „Unsolved Mysteries“ iki dabartinių „rastos filmuotos medžiagos“ tipo siaubo filmų. Net jei jūs niekada nematėte šio kultinio filmo, jo įtaka greičiausiai vienaip ar kitaip jus pasiekė. Štai dėl ko naujosios juostos mes laukėme apimti savotiško jaudulio. Juk naujajam filmui reikėjo ne tik nenusileisti originalo drąsai, bet ir daugybei imitatorių, kurių sulaukėme per beveik 40 metų. Ir nors naujoji juosta yra ambicinga ir ypatingai keista, jai nepavyksta tapti kažkuo daugiau nei pašiurpinančia juosta, puikiai derančia su spragėsiais.
Kaip ir originalas perdarinys (perdariniu juostą vadina patys kūrėjai ir platintojai, tačiau iš tiesų tai yra originaliojo filmo tęsinys) prasideda nuo grėsmingo užkadrinio balso, kuris trumpai papasakoja apie 1946 m. žmogžudystes, įvykdytas unikaliame Teksaso/Arkanzaso sieną kertančiame miestelyje Teksarkanoje, kuris turi du merus ir du šerifus. Tada mums pristatomas juostos metatekstualumas ilgai rodant miestelio gyventojus lauko kino teatre, kur jie visi žiūri originalų 1976 metų filmą. Iš peržiūros paslapčia išėjusi jauna pora (Addson Timlin ir Spenceris Treatas Clarkas) yra brutaliai užpuolama drobe veidą paslėpusio asmens, kuris prisistato esąs žudikas Fantomas - taip, tas, kuris įvykdė 1946 m. žmogžudystes ir nebuvo sučiuptas ir apie kurį buvo sukurtas 1976 m. filmas. Vaikinas žūva, mergina išgyvena ir vėliau nusprendžia išsiaiškinti, kas gi nutiko 1946-aisiais ir kas yra atsakingas už atsinaujinusias žmogžudystes.
Kurį laiką „Miestas, bijojęs tamsos“ atrodo kaip juosta, turinti potencialo tapti naująja klasika. Juosta iš pradžių tikrai gniaužia kvapą, o jos kinematografija kartais atrodo eksperimentinė ir net kiek revoliucinė. Žinoma, siaubo žanras ir prieš tai yra žaidęs kino kine prielaida: kartais tai buvo daroma sėkmingai (Weso Craveno „New Nightmare“), o kartais - gėdingai nevykusiai (to paties Craveno „Scream“). „Miestas, bijojęs tamsos“ išsiskiria iš šių juostų tuo, kad kinas kine buvo įkvėptas realių įvykių, praeitis ir dabartis yra neatsiejamai perpinama, kartais meistriškai panaudojant ištraukas iš pirmojo filmo. Taip juosta tampa kaleidoskopiška, net haliucinogeniška (juolab, kad kūrėjai leidžia sau žaisti idėja, kad neseniai tėvų mirtį išgyvenusi mergina nuolat vartoja eksperimentinius medikamentus, tad viską galėjo paprasčiausiai susapnuoti).
Juostą režisavo Alfonso Gomezas-Rejonas, vienas iš geriausių Ryano Murphy barokiškai pamišusios „American Horror Story“ režisierių - tai jo debiutas kine. Nenuostabu, kad buvo pasirinktas būtent jis: minėtame seriale Gomezas-Rejonas sugebėjo sujungti savo mėgstamiausių kūrėjų stiliaus elementus - nuo ilgų beveiksmių Hitchcocko kadrų iki sudėtingo Briano De Palmos padalinto ekrano panaudojimo - ir sukurti kažką unikalaus, naujo ir įelektrinto. Jo vizualinis antspaudas juostoje „Miestas, bijojęs tamsos“ yra akivaizdus, tačiau užsitęsęs postprodukcinis filmo periodas mums sufleruoja, kad studija smarkiai paveikė galutinį produktą. Beje, kai kuriose vietose studijos įsikišimas akivaizdus: nepatogiai į ilgus kadrus įterpti gabaliukai, staiga nutrūkstantys tolygūs apžvalginiai kadrai (kad nepamatytumėte ko „nepadoraus“), beveik visiškai panaikintos bet kokios užuominos į merginos vartojamus medikamentus (lieka tik vizijos).
Labai gaila, kad taip nutiko. Akivaizdu, kad režisieriui suteikus daugiau laisvės pačiam montuoti filmą, mes greičiausiai būtume sulaukę originalaus, išplėtoto, prasmingo filmo, o ne tipinės „slasher“ juostos. Tiesa, nepaisant patobulinimų iš šono, juosta įdomiai tyrinėja gedėjimo prigimtį ir tai, kaip nesugebant paleisti siaubingos patirties ji nulemia visą tavo tolimesnę egzistenciją - miesto gyventojai rengiasi, lyg toliau gyventų 8 dešimtmetyje, niekas neturi mobiliųjų telefonų ir panašiai. Tačiau Gomezo-Rejono vizualinis žaismingumas ir gyvas Roberto Aguirre-Sacasa scenarijus puikiai žongliruoja kinu ir realybe, praeitimi ir dabartimi, įvykiais ir idėjomis.
Maždaug ties trečiuoju juostos veiksmu visas gyvumas ir meistriškumas iškeliauja pailsėti, o žiūrovui tenka kęsti žudynių maratoną, kuris yra toks neįdomus ir banalus, kad sunku išlaikyti dėmesį, jau nekalbant apie kokį nors susidomėjimą.
Jei Gomezas-Rejonas būtų sukūręs tą filmą, kokį planavo iš pradžių ir neleidęs daryti siaubingų iškarpymų, jam ne tik nereikėtų dabar dėl to apgailestauti kiekviename interviu, bet ir siaubo kino žanre būtų įvykę šis tas nuostabaus.