Svarbiausiu praėjusios savaitės įvykiu galima neperdedant pavadinti gruodžio 23 dieną Kijevo Tarptautiniame ekspozicijų centre įvykusį „Antikorupcijos forumą“, suorganizuotą Michailo Saakašvilio komandos. Pats Odesos srities gubernatorius tapo savotiška šio vakaro vyšnaite ant torto. Keturiasdešimties minučių trukmės baigiamąją gubernatoriaus kalbą ukrainiečiai jau dalina į citatas. Buvo laukiama, kad forume bus pristatyta kovos su korupcija programa, apie kurią užsiminė Saakašvilis iš karto po skandalo Nacionalinėje reformų taryboje. Tačiau vietoje to forume apsilankę ukrainiečiai tapo verslo žaidimo, kurį jiems parengė renginio organizatoriai, dalyviais. Žmonėms, trokštantiems pareikšti aktyvią pilietinę poziciją, yra naudinga išmokti formuluoti savo užklausas. Nerimą kelia kas kita. Tai, kas vyko salėje, tuo pat metu priminė tautos demokratijos ir saviveiklininkų teatro spektaklio imitaciją.
Dėmesį patraukia ir dalyvių įvairovė. Be didelio skaičiaus aktyvių piliečių, forumo užkulisiuose buvo pastebėti ir tokie politikai kaip Anatolijus Gricenko (buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ministras), Nikolajus Katerenčiukas („Europos partijos“ galva, kadaise ėjęs Ukrainos Valstybinės mokesčių administracijos vadovo pirmojo pavaduotojo pareigas), Valentinas Nalivaičenko (išėjęs iš Ukrainos saugumo tarnybos vadovo pareigų jis ėmėsi vadovauti organizacijai „Antikorupcinis judėjimas“). Tarp kalbėjusiųjų forume buvo ir keli dabartiniai deputatai, susivieniję į „Antikorupcinę platformą“, priklausančią Petro Porošenkos blokui. Kalba eina apie deputatus Mustafą Naijemą, Sergejų Leščenką, Svetlaną Sališčiuk. O taip pat partijos „Savipagalba“, šiandien priklausančią valdančiajai koalicijai, narius. Toks didelis buvusių ir esamų valdžios atstovų kiekis vienoje vietoje, kviečiančių tautą kovoti su korupcija, atrodo, švelniai tariant, keistai. Vietoj to, kad dėmesys būtų sutelktas į savas klaidas, vietoj to, kad būtų pripažįstamos asmeninės atsakomybės už tai, kas vyksta šalyje, priemonės, mums ir vėl siūloma „post factum“ kovoti su kažkokiomis abstrakčiomis blogio jėgomis. Vietoj to, kad būtų pasitraukiama iš valdžios, kai nepavyksta dirbti sąžiningai, laikantis deklaruojamų principų, yra užimamos pakankamai šiltos ir patogios kėdės valdančiojoje koalicijoje ir be atvangos aiškinama publikai, kas (kokie žmonės ar reiškiniai) trukdo Ukrainos piliečiams gyventi turtingai, o dabar – dar ir įgyjamas „kovotojo su nusikalstama valdžia“ statusas, nenutraukiant savo tiesioginių ir labai tamprių ryšių su valdančiuoju režimu.
Reikia paminėti ir šio renginio organizavimą. Idėja surengti forumą Ukrainos visuomenei buvo pristatyta kaip spontaniška iniciatyva, atkeliavusi iš pačių žmonių pusės. Nepaisant to, kad iki paskutinės akimirkos nebuvo aišku, kur tiksliai vyks šis renginys, žmonių, pareiškusių norą jame dalyvauti, skaičius pasiekė šešis tūkstančius. Likus keturioms dienoms iki „valandos X“, už organizaciją atsakinga partija „Demaljansas“ paskelbė sąrašą priemonių, būtinų tokio masto renginiui surengti. Pasak „Demaljanso“ lyderio Vasilijus Gacko, vos per kelias dienas jiems pavyko surinkti forumo darbui reikalingą sumą. Jauni politikai, nenorintys patekti į gilias oligarchų kišenes (o kartu ir į jų įtakos zoną), ir prašantys pagalbos iš tautos ir savanorių – tai Ukrainai ne naujiena. Tačiau tikinti, kad vos per keturias dienas pavyko išsinuomoti Tarptautinį ekspozicijų centrą, įrengti sceninį apšvietimą ir garso aparatūrą, pastatyti stalus ir kėdes, atspausdinti reklaminius plakatus ir kitą poligrafinę medžiagą, o taip pat užtikrinti dalyvių registraciją – tai apgaudinėti visuomenę, užsiimti atviru ir akiplėšišku populizmu. Vasilijaus Gacko pareiškimas iš karto paskatino smarkų ekspertų skepticizmą; juk jie puikiai supranta, kad kalba eina apie milijonus grivinų, apie kelis mėnesius rimto pasiruošimo, apie dešimtis subrangovų, reikalaujančių išankstinio apmokėjimo ir šimtus savanorių, kuriuos privalu profesionaliai ir atsakingai koordinuoti. O mums telieka tik spėlioti, kodėl organizatoriai nusprendė pasielgti būtent taip ir nuslėpti rimtą pasirengimą forumui bei sudaryti įspūdį, kad jis tėra spontaniškas „susirūpinusių piliečių“ susibūrimas.
Dar vienas slidus momentas, privertęs suabejoti, kad forumo tikslas (sukurti pilietinę, nuo oligarchų ir aukštų valdininkų nepriklausomą, kovos su korupcija platformą) atitinka organizatorių tikslus, buvo baigiamoji Michailo Saakašvilio kalba. Odesos gubernatorius ir anksčiau koncentravosi išimtinai į ministro pirmininko ir vyriausybės darbą. Turint galvoje tai, kad pats Michailas Saakašvilis yra „prezidento žmogus“, toks pasirinkimas tuo metu galėjo atsirasti dėl politinės konkurencijos tarp prezidento ir premjero. Tačiau baigiamojoje Antikorupcinio forumo kalboje nuskambėjo atvirai politiniai priešrinkiminiai lozungai: „korupcijos lygis Ukrainoje šiandien yra didesnis nei valdant Janukovyčiui“, „būtina keisti sistemą“, „valdant Saakašviliui, Gruzija buvo aštuntoje vietoje, o valdžioje esant dabartiniams politikams, Ukraina rikiuojasi tarp atsilikusių šalių“, „valdžia nesusitvarko su reformomis, ji nepateisino Maidano lūkesčių“, „būtinas valdžios perkrovimas – nauji lyderiai ir naujos idėjos“. Iš tokių pareiškimų nesunku pamatyti, kad jo kritikos strėlės keliauja visai be išimties Ukrainos valdžiai. Michailo Saakašvilio Antikorupciniame forume pasakyta kalba – tai ne tik kalba politiko, dalyvaujančio dviejų politinės įtakos centrų (prezidento ir premjero) dvikovoje. Tai kartu ir priešrinkiminė lyderio, planuojančio ateiti į valdžią su opozicinių nuotaikų banga, kalba. Po tokios energingos ir užvedančios kalbos, kartais pereinančios į riksmą, po akivaizdžiai Ukrainos prezidento palaikomų Michailo Saakašvilio iniciatyvų, po to, kai tampa akivaizdu, kad antikorupcinėje Odesos gubernatoriaus iniciatyvoje dalyvauja į valdžią nepatekę politikai ir deputatai, atstovaujantys išimtinai prezidentinę koalicijos pusę, galima drąsiai konstatuoti, kad forumo tikslas yra aplink „prezidento žmogų“ apjungti kiek įmanoma daugiau opoziciškai nusiteikusių piliečių.
Taigi, opozicijos lyderiai paskelbti, kovos metodai (kaltinimai korupcija) pateikti, vėliavėlės (jokios antikorupcinės kritikos prezidentui ir jo aplinkai) nustatytos. Kai nėra pasitikėjimo Ukrainos valdžios institutais ir politikais, Michailas Saakašvilis ir jo „tikro reformatoriaus“ reputacija tampa labai svarbiu šalies vadovo aktyvu. Iš vienos pusės, tikro politinio lyderio talentas ir gebėjimas kalbėti paprastiems žmonėms suprantama kalba pritrauks prie jo pačius skirtingiausius visuomenės sluoksnius, pradedant pensininkais, įsitikinusiais, kad „reikia mažiau vogti“, baigiant liberalais, svajojančiais apie sistemos „perkrovimą“. Iš kitos pusės, trūkstant realių partnerių ir galimybių eiti į valdžią (pagal Ukrainos įstatymus, rinkimuose kandidatuoti gali tik piliečiai, pragyvenę šalyje ilgiau nei penkis metus), Michailas Saakašvilis tampa visiškai nepavojingas ir patenkantis į tų politinių galių kontrolę, kurios užtikrina jam paramą. Jis jiems yra tikras ledlaužis, pajėgus praskinti kelią į valdžios viršūnę. O jie jam – laikini pakeleiviai, investuojantys į jį savo resursus.
Pirmalaikiai parlamento rinkimai Ukrainoje niekam nėra paslaptis. Ukrainos visuomenės kovos su korupcija, persmelkusia visas ukrainiečių gyvenimo sritis ir naikinančia Antrąją Ukrainos respubliką, tema bus išnaudota kaip širma, kad prezidentui artimos jėgos pabandytų gauti ne tik valdžią remiančio, bet ir protestinio elektorato balsus. „Antikorupcija“ yra pats paklausiausias lozungas ukrainiečių visuomenėje ir pats patraukliausias ir pergalę garantuojantis receptas bet kokiam politikui, trokštančiam pritraukti didelį būrį šalininkų. Būtent šis lozungas taps pagrindiniu motyvu kovoje dėl valdžios. Bet, deja, po Antikorupcinio forumo ir jame nuskambėjusių raginimų ir kvietimų, tampa aišku, kad „antikorupcija“ Ukrainos realijose rizikuoja peraugti į pretekstą pašalinti politinius konkurentus, į politinės kovos metodą, o ne realią vyriausybinės sistemos reformavimo programą.
Netiesiogiai palaikydamas Saakašvilį, prezidentas pabandys atsikratyti kontrolei nepasiduodančių koalicijos partnerių ir tokiu būdu sustiprinti savo valdžią, išplečiant ją ir į Parlamentą. Žadėdamas ukrainiečiams kovą su korumpuotais valdininkais ir valdžios išvalymą, tačiau šiame kryžiaus žygyje apeidamas tam tikrus skaičius ir pavardes, nuo kurių yra priklausomas, Michailas Saakašvilis turi visas galimybes tapti Ukrainos ministru pirmininku, o po penkių metų – ir pretenduoti į aukščiausią šalies postą. O visa tai matydami ir suprasdami ukrainiečiai yra pasirengę sutikti su pusiau kova ir pusiau valymu kaip su pačiu paprasčiausiu būdu daryti įtaką politiniams procesams, tikėdamiesi tokiu būdu atsikratyti „vienų vagių svetimomis rankomis“.
Kaip taikliai pastebėjo Ukrainos politikos analitikas Jurijus Romanenko, „Ukrainoje viskas subrendo signalinio parlamentizmo išardymui ir autoritarinio režimo įkūrimui“. Maidanas, kurį taip dažnai savo kalboje minėjo Saakašvilis, atsirado kaip reakcija į bandymus šalyje sukurti autoritarizmą. Koncentracija į kovą su atskirais asmenimis (o ne siekis panaikinti patį reiškinį), griaunant koalicijos partnerių reputaciją ir kuriant „kontroliuojamą opoziciją“ ir „antikorupcininkus“, veda Ukrainos vyriausybę prie dar vienos krizės, kurios ji jau gali ir nebeišlaikyti. Tai yra žingsnis atgal visai šaliai. Atgal prie režimo, pasikliaunančio „savais korupcininkais“, o ne „savo tauta“.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
