Trijų lietuvių, trečiojo LR prezidento daktaro K. Griniaus bei buvusių mūsų šalies žemės ūkio ministrų, Seimo narių, profesorių J. P. Aleksos ir M. Krupavičiaus pasirašytas Memorandumas 1942 m. lapkričio 14 d. buvo įteiktas vokiečių generaliniam komisarui Kaune Teodorui Adrianui fon Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln).
Tuo metu niekas negalėjo pasakyti, kaip pasibaigs Antrasis pasaulinis karas. Vokiečiai buvo apsvaigę nuo pergalių karo frontuose, nuo savųjų vadų, propagandinių kalbų ir darbų. Lietuvoje siautėjo nebaudžiami naciai.
Vokietijos valdžios planuotoje, jos terminais, Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta. Vokietija Lietuvą traktavo kaip okupuotą SSRS dalį. 1941 m. liepos 17 d. slaptu įsaku „Dėl naujai užimtų Rytų sričių valdymo“ A. Hitleris paskelbė, kad užimtose Rytų srityse įvedama civilinė valdžia. Okupuoti kraštai buvo suskirstyti į reicho komisariatus, o šie – į generalines sritis ir apygardas. Šiuo įsaku paskelbta, kad iš buvusių Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių ir Baltarusijos (dabar – dalies Baltarusijos) sudaromas Rytų krašto (Ostlando) reicho komisariatas. Ostlando reicho komisariatas buvo padalytas į Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos generalines sritis. Lietuvos generaliniu komisaru buvo paskirtas Teodoras Adrianas fon Rentelnas.
Okupantai Generalinio komisaro įstaigą įkūrė Kaune. Visa Lietuvos ekonomika buvo pajungta reicho reikalams. Vokietijos okupacinė valdžia įvedė spaudos, radiofono ir pašto kontrolę. Net kooperacijos bendroves buvo leista steigti tik tada, kai jų narių daugumą sudarė vokiečiai. Naciai nepageidavo jokio organizuoto lietuvių tautos valios pasireiškimo, neigė bet kokias lietuvių teises į nepriklausomybę ir savarankišką veiklą savo tėvynėje. Lietuvius naujieji okupantai laikė žemesnės rūšies žmonėmis. Vokiečiai Lietuvoje gaudavo kelis kartus daugiau maisto produktų. Okupantai turėjo atskiras parduotuves, kavines, restoranus, kirpyklas, kurios buvo geriausiose patalpose ir miestų centruose. Lietuviams buvo nevalia ten užeiti. Buvo vykdoma Lietuvos gyventojų išnaudojimo ir dalies jų masinio naikinimo politika. Už nepaklusnumą okupantams grėsė mirties bausmė. Prasidėjo žiaurūs žydų, čigonų ir kitų tautybių žmonių persekiojimai. Okupantai savo tikslus vykdė skubiai ir žiauriai.
Naciai buvo įsitikinę savo absoliučia pergale ir nenorėjo pakęsti kitaip manančių, o juo labiau protestuojančių prieš jų režimą. Viešai protestuoti prieš šias skriaudas daromas Lietuvoje išdrįso tik trys lietuviai: dr. K. Grinius, profesoriai J. P. Aleksa ir M. Krupavičius.
Memorandume rašoma: „(...) 1. Vokiečių grąžinimą į Lietuvą mes laikome Lietuvos kolonizacijos vokiečiais pradžia. Kad tai nėra tuščias mūsų spėjimas, o gryna tikrovė, patvirtina patys oficialūs Vokietijos sluoksniai. Šiandien dažnai apie tai skaitome vokiečių spaudoje ir girdime atsakingų asmenų kalbose.(...) Lietuvių tauta yra labai sujaudinta aukščiau paminėtų Lietuvos kolonizacijos reiškinių ir visur pradeda jausti vokiečių administracijos veiksmų nesuderinamumą su pagrindiniu lietuvių tautos siekimu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, kuriai jokios aukos lietuviui nėra didelės, ir išlaikyti savo žemę, už kurią jis yra amžiais kovojęs. 2. Reikia pastebėti dar vieną reiškinį. Suprantamas dalykas, kad Lietuvoje kolonizacija vykdoma vokiečių valdžios planais. Tačiau vokiečių administracija Lietuvoje visomis priemonėmis stengiasi sudaryti įspūdį tiems kolonizacinių planų paliestiems Lietuvos piliečiams, kad kolonizacija vykdoma Lietuvos valstybės iniciatyva. Ūkininkų iškėlime verčiami dalyvauti apskričių viršininkai, žemės tvarkytojai, policija ir net lietuvių savisaugos batalionai – visa tai daroma, naudojant grasinimus ir prievartą. Suprantama, kad verčiamų dalyvauti tame darbe lietuvių valdininkų padėtis darosi morališkai nepakenčiama. Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams.“
Memorandumo teksto gale, trys drąsuoliai okupantų nacių prašo: „1. Šių minčių vedami, mes prašome:1. Sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją. 2. Grąžinti iškeltiems ūkininkams jų ūkius, neatsižvelgiant į jų tautybę.“
Memorandumo pradžioje trys Pirmosios Lietuvos Respublikos iškilūs politikai pabrėžia 1940 m. Sovietų Sąjungos kariuomenės įvykdytą Lietuvos valstybės okupaciją, įvardija Sovietų Sąjungos įvestą Lietuvoje bolševikinį režimą ir terorą. Jie įvardija visą Lietuvos valstybės kolonizavimo vokiečiais sandarą, beviltišką ūkininkų padėtį mūsų krašte ir lietuvio didelę meilę savo žemei. Priekaištaujama naujiems okupantams vokiečiams, kad Lietuva neturi jokios oficialios institucijos bei visuomeninės organizacijos, kuri galėtų pareikšti nuomonę opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais.
Pateikiami konkretūs okupantų vokiečių piktadarybių faktai, nušviečiama kolonistinė, rasistinė nacių politika lietuvių ir kitų Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Ypač svarbu istorikams, nagrinėjantiems šį istorijos laikotarpį, kad Memorandume įvardijama okupantų ciniška ir brutali prievarta prieš lietuvių apskričių viršininkus, policiją bei savisaugos dalinius, kurie buvo verčiami vykdyti neteisėtus vokiečių administracijos reikalavimus. (...)
Vokietijos okupacinės valdžios paskirtas Lietuvos generalinės srities generalinis komisaras Teodoras Adrianas fon Rentelnas į lietuvių šviesuolių parašytą Memorandumą reagavo žaibiškai. Iš generalinio komisaro atsakymo dr. K. Griniui, prof. J. P. Aleksai ir prof. kun. M. Krupavičiui aiškiai matyti, kad jį įsiutino toks trijų lietuvių tautos atstovų protestas. Teodoras Adrianas fon Rentelnas 1942 m. lapkričio 18 d. parašė Memorandumo autoriams atsakymą, kuriame rašo: „(...) Kadangi Jūs užstojate žydus ir lenkus, aš esu priverstas apsaugoti ne tik vokiečių, bet kartu ir lietuvių interesus, tuo labiau, kad iškreipti faktai ir neteisybės Jūsų rašte rodo Jūsų norą siekti nesusipratimų ir tuo kenkti bendrai kovai su bolševizmu. Šis Jūsų siekimas įrodomas ypač tuo, kad Jūs savo raštą išsiuntinėjote visiems p. p. generaliniams tarėjams. Jau šitas kolektyvinio rašto išsiuntinėjimo faktas pakankamai įrodo, kad Jūsų veikimo svarbiausias motyvas nebuvo objektyvi, kurianti kritika, bet priešingai – jums rūpėjo perduoti nepatikrintus klaidingus tvirtinimus bei gandus ir sukelti neramumus, nors Jūsų tvirtinimų klaidingumas, geriau juos patikrinus, būtų buvęs lengvai įrodytas. (...) Tačiau tie milijonai teisingų žmonių, kurie trokšta išvaduoti pasaulį nuo bolševikų maro, turi teisę reikalauti, kad jie nuo tokių žmonių būtų apsaugoti. Todėl aš esu priverstas uždrausti Jums gyventi Lietuvos generalinėje srityje iki tol, kol bolševizmas bus galutinai sunaikintas, ir duoti Jums progos per tą laiką praktiniu darbu, jei tokį sugebate dirbti, įrodyti, kad Jūs pasiruošę remti karines pastangas prieš bolševizmą.“
Kokios bausmės laukė Memorandumo signatarų? Tos kartos Lietuvos gyventojams buvo labai aiškios – tai mirties fabrikai, koncentracijos stovyklos.
Šis istorinis Memorandumas, įteiktas okupacinei valdžiai trijų lietuvių didvyrių dr. K. Griniaus, profesorių J. P. Aleksos ir M. Krupavičiaus, tapo pasipriešinimo nacių siekiams ir pasiaukojimo bei lietuvių tautos savigarbos ir ypatingos drąsos pavyzdžiu. Memorandumas padėjo mūsų tautiečiams labai sunkiu laikotarpiu būti labiau susitelkusius, elgtis drąsiau ir ryžtingiau. Niekas iki šiol neskaičiavo, nerinko ir niekuomet tiksliai nesuskaičiuos, dėl mums visiems žinomų istorinių aplinkybių, kiek Memorandumo signatarų drąsos įkvėptų žmonių ryžosi drąsiems žygiams ir padėjo išsigelbėti nelaimingiesiems nuo mirties nežmonišku nacių laikotarpiu.
Tų įvykių amžininkas, buvęs Pirmosios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, vėliau advokatas Rapolas Skipitis, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukęs į JAV, 1961 m. rašė: „Skaudu buvo kiekvienam sąmoningam lietuviui matant tą vokiečių nacių pradėtą ir žiauriu būdu varomą kolonizacijos darbą. Bet prasižioti, pasakyti nacių valdžiai tikrąją teisybę ir pareikalauti, kad tas nebūtų daroma, niekas nedrįso, nes visi žinojo, jog naciai, kaip ir bolševikai, už teisybės žodį ir už teisėtą reikalavimą baudžia savo pragariškomis stovyklomis. O visgi atsirado drąsuoliai patriotai, kurie pakėlė balsą prieš nacių vykdomą Lietuvos kolonizaciją, prieš nežmonišką skriaudą, daromą ne tik lietuviams, bet ir žydų, lenkų ir rusų tautybių Lietuvos piliečiams. Tie trys drąsuoliai buvo: buvęs Lietuvos prezidentas K. Grinius ir buvę Seimo nariai ir ministeriai – M. Krupavičius ir J. P. Aleksa.“
Kitas šių įvykių amžininkas ir liudininkas, vėliau Sibiro tremtinys ir antisovietinio pogrindžio dalyvis Kazimieras Skebėra, 1990 m. yra pasakęs: „Apie šį Memorandumą kalbėjo ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Visus pritrenkė šių žmonių drąsa, nes visi jau žinojo, kokie vokiečiai žiaurūs. Ir parašyti tokį dokumentą reiškė vieną – mirtį. O jie gynė ne tik savo tautą, bet ir žydus. Tam reikėjo ypatingos drąsos, patriotizmo, meilės bet kokiam žmogui.“ (...)
Į šį naciams nemalonų dokumentą jų administracija reagavo žaibiškai. Visi Memorandumo signatarai buvo gestapo suimti ir tardomi. Vokiečių administracija Lietuvoje, žinodama prof. J. P. Aleksos ir dr. K. Griniaus didelį populiarumą mūsų krašte, norėjo, kad jie savo vardu paskelbtų okupantams vokiečiams palankų atsišaukimą į lietuvių tautą. Istorikas dr. Arūnas Bubnys knygoje „Lietuvių antinacinė rezistencija 1941– 1944 m.“ išleistoje 1991 m. išskirtinai pažymėjo: „Tebūna mums pavyzdžiu du Lietuvos vyrai: dr. K. Grinius ir prof. J. Aleksa, kurie, nors buvo suimti, gestapo, pasiūlymą paskelbti į Tautą giežtai atmetė. Jie sutiko būti tremtiniais, bet nesutiko eiti prieš Tautos valią, Tautos ir Lietuvos interesus.“
Dr. K. Grinius tik dėl senyvo amžiaus ir ligų buvo ištremtas į gimtąjį Selemos Būdos kaimą. Prof. J. P. Aleksa kartu su prof. kun. M. Krupavičiumi 1942 m. gale buvo ištremti į Vokietijos miestą Eitkūnus prie Kybartų ir uždaryti į kalėjimą. Vėliau vokiečiai juos perkėlė į Tilžę. Čia jie vėl buvo tardomi gestapininkų. Kalėjimo sąlygos buvo labai blogos. Žmonės kamerose buvo sugrūsti, tvyrojo baisi nešvara ir karaliavo šaltis. Čia tardymai vykdavo iki baisaus kalinio išsekimo. Tilžėje profesorius J. P. Aleksą ir M. Krupavičių gestapas laikė ilgai, nes laukė, kol iš Eitkūnų pristatys jiems sudarytas bylas. Tačiau šį kartą mūsų tautiečiams nusišypsojo laimė – jų bylos pradingo ir Tilžės saugumo vadovai nepriėmė griežčiausių sprendimų. Tik bylų dingimas padėjo profesoriams J. P. Aleksai ir M. Krupavičiui išvengti pragariškų kančių koncentracijos stovyklose, o gal net ir mirčių. 1943 m. rugpjūčio pabaigoje vokiečių saugumas prof. J. P. Aleksą atvežė į Berlyną. Čia jis apsigyveno neveikiančios plytinės name. Gyvenimo sąlygos čia buvo nepaprastai sunkios. Prof. J. P. Aleksa gyveno badaudamas ir tik sesers Leokadijos Aleksaitės Tiškienės maisto siuntiniai gelbėjo profesorių nuo mirties. 1943 m. gruodyje naciai prof. kun. M. Krupavičių internavo Vokietijos mieste Regensburge.
Memorandumas yra vienas iš šviesiausių politinių ir diplomatinių Antrojo pasaulinio karo metais okupuotos naciais Europos istorijoje. Toks oficialus pasipriešinimo dokumentas buvo parašytas ir įteiktas okupacinei vokiečių valdžiai vienintelis. Jo vertė buvo, yra ir liks neįkainojama. Žvelgiant į šių dienų moralės, drąsos ir kultūros kontekstą, šis Memorandumas šviečia kaip ryški kelrodė žvaigždė ir jo neįmanoma ištrinti iš atminties ir istorijos.
Iškilminga II mokslinė konferencija skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Memorandumo 75-mečiui pažymėti, vyko lapkričio 14 d. išpuoselėtame Raudondvario dvare, Raudondvaryje, Kauno rajone, Lietuvoje. Dalyvavo per 120 žmonių. Į mokslinę konferenciją buvo atvykę daug žinomų mokslo, kultūros, visuomenės ir žiniasklaidos atstovų. Šią konferenciją organizavo Sūduvos krašto mokslo, istorijos ir kultūros draugija, Kauno rajono savivaldybė, Kauno rajono švietimo centras, Pasaulio Aleksų giminių istorijos ir kultūros draugija, Sūduvos krašto mokslų akademija, Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. Šiai konferencijai išleistas leidinys „II mokslinė konferencija – Lietuvių tautos savigarbos ir pilietinės drąsos diplomatinis dokumentas nacių okupuotoje Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais“. Leidinio sudarytojas Valentinas Aleksa. Konferenciją pradėjo jaunasis akordeonistas Darius Gustaitis. Vėliau pranešimus konferencijoje skaitė dr. Žygimantas Pavilionis, prof. habil. dr. Arimantas Dumčius, dr. Žygimantas Pavilionis, Vidmantas Valiušaitis ir V. Aleksa. Konferencijai išleistas ir plakatas.
Mokslinės konferencijos dalyviai vieningai pritarė Kauno rajono mero, konferencijos globėjo Valerijaus Makūno idėjai Garliavoje, Kauno rajone pasodinti 100 ąžuoliukų, skirtų žymiems Lietuvos valstybės kūrėjams, tarp jų būtų ir ąžuoliukai dr. K. Griniui, prof. J. P. Aleksai ir prof. kun. M. Krupavičiui.
Valentinas Aleksa
