Atėjus Naujiesiems metams ukrainiečiai apie savo šalį sužinojo daug naujo. Tos naujienos (nesakytume, kad tai yra kažkoks netikėtumas) atkeliavo iš rusiškosios žiniasklaidos. Taigi, gruodžio 31 dieną Rusijos energetikos ministras Aleksandras Novakas pranešė žurnalistams, kad Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas įsakė surengti sociologinę Krymo ir Sevastopolio gyventojų apklausą, kad sužinotų pačių krymiečių nuomonę apie tai, ar Rusijai verta pasirašyti tarptautinį susitarimą dėl elektros energijos tiekimo į šį pusiasalį, jei viena iš tokio susitarimo sąlygų reikalautų, kad, pagal tarptautinius įstatymus, Krymas oficialiuose dokumentuose figūruotų kaip dalis Ukrainos valstybės.
Jau sausio 1-ąją naujienų agentūra RIA „Novosti“ paskelbė apklausos, kurią surengė Nacionalinis Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų ir analizės centras (VCIOM), rezultatus. Tos pačios apklausos, apie kurią vos prieš dieną kalbėjo energetikos ministras. VCIOM generalinio direktoriaus Valerijaus Fiodorovo teigimu, apklausa atskleidė, kad didžioji dauguma krymiečių – stulbinantys 93,1 % – nesutiko su sutarties pasirašymu, jei toje sutartyje su Kijevu bus nurodoma, kad Krymas yra autonominė Ukrainos respublika. O štai 94 % respondentų sakė esantys pasirengę nedideliems elektros ar apskritai energijos tiekimo trikdžiams per ateinančius 3-4 mėnesius.
Reikia pasakyti, kad tai, ką Rusijos pusė vadina „nedideliais trikdžiais“, iš tiesų reiškia tikrą katastrofą. Kaip praneša Krymo žiniasklaida, visoje pusiasalio teritorijoje yra fiksuojamos avarijos, o taip pat nutrūkęs centrinis šildymas ir vandens tiekimas gyvenamiesiems namams. Ir visa tai jau nekalbant apie tai, kad nėra laikomasi elektros energijos tiekimo grafiko (3 valandos kas 3 valandas). Kai kurios gyvenamosios teritorijos jau kelias dienas yra visiškai atjungtos. Situaciją dar labiau apsunkina orų sąlygos. Visoje Ukrainos teritorijoje fiksuojamas netipiškai didelis šaltis, o temperatūra yra nukritusi iki -25 laipsnių Celsijaus. Krymas, žinoma, ne išimtis.
Būtina priminti ir apie dar vieną naujieną, taip pat atkeliavusią iš rusiškų šaltinių – ir ne bet kokių, o iš pačių aukščiausių valdžios sluoksnių. Sausio 4 dieną Rusijos naujienų agentūra TASS išplatino informaciją, kad „Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įsakė išsiaiškinti galimybę tiekti gamtines dujas iš Rusijos į Ukrainos Geničesko Chersonsko regioną, šio miesto mero prašymu“. Apie tai pranešė prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas.
„Geničesko gyventojų vardu, miesto meras kreipėsi į Rusiją, prašydamas tiekti į miestą dujas ir neleisti gyventojams sušalti, kai jau kelias dienas laikosi tokia žema temperatūra, – kalbėjo Peskovas. – Vladimiras Putinas peržiūrėjo šį prašymą ir, humanitarinių paskatų vedinas, įsakė ištirti galimybę tiekti dujas, kad padėtume Geničesko gyventojams išgyventi didžiulius šalčius.“ Geničesko miesto meras Aleksandras Tulupovas iš karto paneigė šiuos pareiškimus, tvirtindamas, kad jokių prašymų Putinui jis niekada nepateikė: „Kaip aš iš viso galėjau kreiptis į Rusijos prezidentą?“ – retoriškai klausė jis. Pasak Tulupovo, dujų tiekimo klausimais jis bendravo tik su Ukraina. Taip, dujų tiekimo problemos yra realios. Jų priežastis yra ta, kad, aneksavusi Krymą, Rusija nacionalizavo ukrainiečių dujų gavybos kompaniją „Černomornaftangaz“, kaip ir Krymo naftos saugyklas, kuriose vasaros metu yra laikomos Geničeskui skirtos dujos.
Bet kas, kas yra nors minimaliai pažįstamas su Ukrainos realijomis, supranta, kad Ukrainos miesto meras nesikreips į Vladimirą Putiną dėl jokio „tiekimo“: nei dujų, nei elektros, nei mandagaus desanto. Natūralu, kad taip pasielgęs meras iš karto būtų areštuotas už separatizmą ir valstybės išdavimą. Kam tuomet Rusijos informacijos mašinai nurodyti Ukrainos valdininką, kai yra aišku, jog šis iš karto paneigs informaciją ir pateiks Putiną visiškai nepalankioje šviesoje – ne tik kaip vagį, bet ir kaip melagį?
Kodėl vietoj to, kad bandytų bet kokiomis priemonėmis užkirsti kelią artėjančiai Krymo humanitarinei katastrofai, Rusijos valdžia užsiima „visuomenės nuomonės“ imitacija? Juk visiems ir taip aišku, kad jokios rimtos visuomenės nuomonės apklausos per vieną naktį atlikti neįmanoma. Ir net ne šiaip naktį, o Naujųjų metų naktį. Remtis neegzistuojančia apklausa tuo metu, kai Rusija neturi nei išteklių, nei jėgų užtikrinti Krymo gyventojams minimalių išgyvenimo sąlygų, yra kur kas blogiau nei remtis neegzistuojančiu referendumu, žadant jiems „rusiškus turtus“. Kodėl taip atvirai ir įžūliai meluojama?
Ogi todėl, kad Kremlius turi vis mažiau galimybių nuslėpti tiesą. Ilgus metus Rusijos propaganda bandė įtikinti ukrainiečius, kad ukrainiečių namų apšildymas, Ukrainos įmonių darbas, Ukrainos biudžetą pasiekiančios lėšos ir apskritai bet kokia ukrainiečių gerovė priklauso tik nuo Rusijos malonės. Pačių ukrainiečių aklumo (ar nenorėjimo matyti), o taip pat puikiai veikiančio propagandinio aparato dėka, Maskvai pavyko labai nemažai pasiekti. Socialinės apklausos (tąkart tikros) atskleidė, kad net susitarimo dėl asociacijos su Europos Sąjunga steigimo, Ukrainos prekėms atveriančios stambiausias pasaulines rinkas, išvakarėse nemaža dalis ukrainiečių pasisakė prieš tokį susitarimą, išreikšdami nerimą, kad taip praras „Rusijos draugystę“. Ekonominės Ukrainos priklausomybės nuo Rusijos šalininkų dauguma tuomet kaip tik ir telkėsi būtent tuose regionuose, kurie šiandien yra okupuoti. Krymo ir Donbaso gyventojų neglumino tai, kad Kremlius faktiškai kelia Ukrainai ultimatumą „Arba asociacija su ES, arba atotrūkis nuo Maskvos“. Nuolatiniai „prekybiniai“, „dujų“, „muitinių“, „pasų“ karai tik dar labiau sutvirtino jų įsitikinimą, kad Rusijai privalu paklusti. Nes juk ji – „stipri ir turtinga šalis“.
O štai jau šiandien vakarykščiai „rusiškojo pasaulio“ simpatizuotojai su nuostaba stebi, kaip „turtinga naftos supervalstybė“ nesugeba užtikrinti išgyvenimo sąlygų net saujelei žmonių, gyvenančių okupuotose teritorijose. Tai, kas buvo planuojama kaip „rusų pavasaris“, pavirto elementariu apiplėšimu. Ir dabar jau ne „rusų broliai“ dalinasi savo turtais su Donbaso ir Krymo gyventojais, o būtent „aborigenai“ kasdien praneša apie Rusijos pasigrobtas gamyklas, apie pavogtą ir „pervogtą“ Ukrainos turtą, keliaujantį į Rusiją. Vagiama viskas: nuo muziejų kolekcijų iki ligoninių įrangos. Taip visame Kryme liko vos vienas tomografijos aparatas, esantis Simferopolio centrinėje klinikoje. Visi kiti po „netikėtų gedimų“ buvo išmontuoti ir išvežti „remontuoti“.
Paaiškėjo, kad tai ne ukrainiečiai (kad ir kokių pažiūrų jie būtų) nuo Rusijos priklauso, o atvirkščiai – Rusijos valdžiai, atidavusiai Ukrainos žemes išgrobstyti savo marginalams, linksminantiems rusus „rusų pavasariais“, „Krymo dangoraižiais“ ir „klestinčiu LuhanDonu“ (supraskite, tuoj Luhanskas bus kaip Londonas), yra gyvybiškai svarbi Ukrainos destabilizacija, kad ji galėtų stiprinti savo režimą. Su tokiu chirurginiu tikslumu nupieštas propagandinis Rusijos galybės paveikslas subyra į šipulius Ukrainos realybės fone. Labai simboliška, kad teatrinis pastatymas, skirtas pademonstruoti, jog ne tik Krymas yra priklausomas nuo Kremliaus, bet ir ukrainietiškas Geničesko miestas, vyko beveik tuo pat metu su skandalingu interviu „Rusijos laikraštyje“, kurį davė Rusijos Federacijos Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas. Šiame interviu, kalbėdamas apie NATO keliamas grėsmes galimo karinio konflikto su Turkija atveju, saugumo sekretorius pareiškė, kad tokiu atveju Rusija iš karto okupuos Baltijos šalis. Ne visai aišku, kaip tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvaujanti ukrainietiškame Donbase, dislokavusi nemažą būrį karių užgrobtame Kryme, įsitraukusi į konfliktą Sirijoje, Rusija, kuri net nesugeba užtikrinti elektros tiekimo Krymui, rengiasi kovoti dar ir su Turkija ir trimis Baltijos šalimis – NATO narėmis. Toks pono sekretoriaus pareiškimas greičiau primena ne tiesą, o kažką tarp beviltiško blefo ir įžūlaus melo.
Tačiau tikrasis situacijos komiškumas slypi net ne čia, o tame, kad tuo momentu, kai Rusijos Saugumo tarybos sekretorius grasina pasauliui karu, tos pačios šalies prezidentas, bandydamas paslėpti savo bejėgystę, dengiasi išgalvota visuomenės nuomonės apklausa. Kaip menkas gatvės chuliganėlis bet kokiam ginče visiems grasinantis savo „stogu“, Putinas net susiriesdamas meluoja ir dengiasi nedidelio Ukrainos miestelio meru.
Tiesos paslėpti jau nebeįmanoma. Infrastruktūros, verslo, transporto srautų ir kitų dalykų funkcionavimas okupuotose teritorijose visiškai priklauso nuo to , kaip greitai Ukraina susigrąžins jas į savo jurisdikciją. Kaip tik dėl to VCIOM ir nesurengė tikros visuomenės nuomonės apklausos. Kaip tik todėl, norėdamas paneigti ekonominį ir teisinį faktą, kad Krymas – tai Ukraina, Vladimiras Putinas ir išgalvojo „Geničesko mero prašymą“. Jokių kitų priemonių išlaikyti Rusijos kaip galingos supervalstybės įvaizdį, išskyrus akivaizdų melą, pas Putiną nebeliko.
Nepaisant viso jos pavojingumo, Rusija – tai šalis, kurios daugiau nebėra. Jos valdžia – melaginga ir neprincipinga. Tačiau net ir ji nebepajėgi palaikyti užgimstančios imperijos iliuzijos burbulo. Patruševas gali grasinti, VCIOM – skaičiuoti, Peskovas – įgarsinti. Tačiau visa tai negali pakeisti realios padėties. Rusija yra šalis, supainiojusi tarptautinę įtaką su tarptautiniu chuliganizmu ir net Rusijai kadaise nusilenkti pasirengę krymiečiai jau nebenori žaisti šios menkystos iš Peterburgo tarpuvarčių žaidimų.
Larisa Vološina, Krymas, Ukraina
