1920 m. kovo 8 d. Stankiškiuose (Kintų vls., Šilokarčemos aps.) gimė Kurtas Vėlius, verslininkas, mecenatas, Mažosios Lietuvos ir išeivijos visuomenės veikėjas, vienas iš Čikagos lietuvių evangelikų liuteronų „Tėviškės“ parapijos steigėjų, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos garbės narys, Mažosios Lietuvos patriarchas.
Sulaukęs šešerių, pradėjo lankyti privalomą pradinę mokyklą gimtuosiuose Stankiškiuose prie Kuršių marių, vėliau mokėsi Kintuose. Čia įstojo į Klaipėdos krašto lietuvių jaunimo „Santaros“ sąjungą, aktyviai dalyvavo jos veikloje, skatino lietuviškąjį patriotizmą, nuo 1936 m. buvo „Santaros“ Kintų skyriaus vadovas. 1934 m. baigęs mokyklą, porą metų dirbo „Lietuvos pieno centro“ įsteigtoje Muižės dvaro pieninėje, vėliau persikraustė į Klaipėdą, įsidarbino pašte, talkino mamos atidarytoje porceliano ir krištolo dirbinių parduotuvėje.
1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, dėl savo lietuviškos veiklos gegužę Kintuose buvo suimtas nacių saugumo policijos – gestapo. Atgavęs laisvę, tų pačių metų gruodį optavo Lietuvos pilietybę, šitaip išvengė ir prievolės tarnauti Vokietijos kariuomenėje. Persikėlęs į Lietuvą, apsigyveno Kaune, dirbo geležinkelio pašto tarnyboje, tačiau netrukus Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. 1940 m. kelis kartus buvo tardytas jau kitos represinės struktūros – bolševikų NKVD. Gresiant suėmimui, 1941 m. pradžioje K. Vėlius nelegaliai persikėlė į Rytprūsius, netrukus įsidarbino pašte Tiuringijoje, per atostogas keletą kartų Rusnėje aplankė mamą ir brolį (tėvas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo karo pradžioje). Karui baigiantis ir raudoniesiems okupantams artėjant, brolis ir mama, traukdamiesi į Vokietijos gilumą, susirado Kurtą, po karo visi kurį laiką gyveno pabėgėlių stovyklose.
1947 m. Šveinfurto prie Maino stovykloje K. Vėlius drauge su kunigu Ansu Trakiu ir kitais sutelkė lietuvių evangelikų liuteronų parapiją, tapo jos sekmadieninės mokyklos mokytoju. Nuo 1949 m. talkino Pasaulio Liuteronų Sąjungai rūpinantis karo pabėgėliais, įsikūręs pabėgėlių stovykloje Miunchene įsteigė lietuvių evangelikų liuteronų parapiją.
1951 m. su mama išvyko į JAV, apsigyveno Čikagoje, kur nuo 1949 m. jau gyveno brolis Alfredas. Iš pradžių šeima įsijungė į Ziono lietuvių evangelikų liuteronų parapiją, kurioje tuo metu tarnavo iš Lietuvos pasitraukęs kunigas Jonas Pauperas, aktyviai gelbėjęs JAV įsikurti naujiesiems pabėgėliams iš okupuotos Lietuvos. Į Čikagą persikrausčius kun. A. Trakiui, imta galvoti apie naujos parapijos steigimą. 1952 m. sumanymas buvo įgyvendintas. Ziono parapijos daugumą sudarė senieji, nuo Pirmojo pasaulinio karo ir anksčiau atvykę lietuviai, parapija turėjo savas tradicijas, naujieji pabėgėliai jau turėjo savas.
„Konfliktų, suprantama, nebuvo, tačiau naujai atvykusiųjų ir senbuvių tradicijos skyrėsi. Parapija, mano supratimu, – tai ne vien bažnyčios pastatą sekmadieniais ar švenčių dienomis lankančių tikinčiųjų grupė… Parapijos nariai bendrauja tarpusavyje visais gyvenimo klausimais, dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais, kartu švenčia santuokas, mini mirusiuosius, buriasi tautinių, religinių bei asmeninių švenčių metu. Parapija – tai šeima…“, – po penkių dešimtmečių „Tėviškės“ parapijos pradžią prisimins K. Vėlius.
Kartu nuo 1951 m. Čikagoje buvo kuriama ir Mažosios Lietuvos draugija, K. Vėlius tapo jos pirmuoju vadovu, vėliau buvo aktyvus valdybos bei tarybos narys. 1985 m. drauge su kitais įkūrė Mažosios Lietuvos fondą, kurio tikslas – leisti knygas apie visą Mažąją Lietuvą. Buvo fondo valdybos ir tarybos narys, kurį laiką – fondo tarybos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo ir kitoje išeivijos veikloje, buvo Vidurio Vakarų lietuvių bendruomenės valdybos narys, darbavęsis švietimo skyriuje. Asmeninėmis lėšomis parėmė brolio kun. Alfredo Vėliaus (1918–2009) į lietuvių kalbą išverstos Biblijos leidybą (pirmas leidimas 1988 m. Brukfilde, Ilinojuje).
Įsikūręs Čikagoje, K. Vėlius baigė inžinerijos mokslus, o neilgai trukus ėmėsi nekilnojamojo turto verslo, kuriam skyrė daugiau nei keturiasdešimt savo gyvenimo metų. Prieš išeidamas į pensiją 1996 m., vienu metu buvo trijų prekybos centrų savininkas.
Lietuvoje po 48 metų pirmą kartą apsilankė 1989 m., prasidėjus Atgimimui. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia viešėjo nuolat, dosniai rėmė liuteronų parapijų atsikūrimą ir bažnyčių restauravimą, knygų leidybą, kultūros ir labdaros veiklą. Jo paramos sulaukė Marijampolės, Pagėgių, Rusnės, Šakių, Vilniaus, Vyžių ir daugelis kitų Lietuvos evangelikų liuteronų parapijų. Už šiuos nuopelnus Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia K. Vėliui suteikė Mažosios Lietuvos patriarcho ir Konsistorijos garbės nario vardą. Itin dosnia auka Kurtas Vėlius parėmė Palangos naujosios bažnyčios statybą (pašventinta 2012 m. liepos 14 d.). 2009 m. solidžią auką skyrė Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios įsteigtam kunigų ir kitų bažnyčios darbuotojų atlyginimų ir pensijų fondui.
2002 m. išleista K. Vėliaus autobiografinė knyga „Dvyliktoji diena“ (Kaunas, „Linos pasaulis“), kurioje smulkiai aprašytas Tėvynei ir Bažnyčiai pašvęstas gyvenimas: „…visas mano keturiasdešimties metų ir gana rezultatyvus triūsas neturėtų nei grašio vertės, jeigu nepasitarnautų Tėvynei ir mano tikėjimo Bažnyčiai. Jau taip surėdytas pasaulis, kad dvasinių vertybių neišreikši, nesuteikęs joms medžiaginės formos. Bet, ačiū Dievui, turėjau tikslą ir viltį, jog ateis nepriklausomybės laikas jį įgyvendinti. Kiekvienas privalome įdėti savo indėlį į Tėvynės ateitį. Mes gi, vaizdžiai tariant, esame josios bitės, o ji mums visiems turėtų būti tarsi korys. Tik tuomet ji įgytų tikrąją savo nepriklausomybę.“
K. Vėlius mirė Čikagoje 2015 m. kovo 4 d., likus vos kelioms dienoms iki 95-ojo gimtadienio. Išeivijos visuomenė su velioniu atsisveikino kovo 12 d. „Tėviškės“ lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Kovo 13 d. laidotuvių apeigoms vadovavo specialiai iš Lietuvos atvykęs vyskupas Mindaugas Sabutis, „Tėviškės“ parapijos kunigas Liudas Miliauskas, buvęs „Tėviškės“ parapijos klebonas, vyskupas emeritas Hansas Dumpys ir Ziono parapijos kunigas dr. Valdas Aušra. Tarp gausių svečių buvo Misūrio Sinodo Liuteronų Bažnyčios atstovas Hansas Springeris iš Rytų Ajovos apygardos – Ajovos liuteronai reikšmingai prisidėjo statant Palangos evangelikų liuteronų bažnyčią.
K. Vėlius palaidotas Čikagos Tautinėse lietuvių kapinėse, kuriose ilsisi velionio mama Ana ir brolis Alfredas.
Pagal lietuvišką spaudą
