Režisavo: Maïwenn. Vaidina: Vincent Cassel, Emmanuelle Bercot, Louis Garrel
Alžyriečių kilmės prancūzė Maïwenn kine debiutavo dar 1981 m. – būdama vos penkerių nusifilmavo Jeano-Loupo Hubert‘o komedijoje „Kitais metais… jei viskas bus gerai“ („L‘Anée prochain si tout va bien“). 2004 m. ji ryžosi režisūriniam debiutui su trumpametražiu filmu „Aš – aktorė“ („I‘m an actrice“), o 2006 m. pristatė ir savo pirmąjį pilno metro darbą „Atleiskite man“ („Pardonez – moi“). Pilnametražį debiutą galima laikyti visai sėkmingu, kadangi filmas buvo nominuotas dviem Cezariams: geriausio pirmojo filmo ir geriausios debiutuojančios aktorės (kuria tapo pati Maïwenn) kategorijose. Naujausias Maïwenn darbas – romantinė drama „Mano karalius“ – dalyvavo Kanų kino festivalio konkursinėje programoje, kur Emmanuelle Bercot įvertinta geriausios aktorės apdovanojimu.
Gal neatsitiktinai pilnas Tony vardas – Marija Antuanetė (Marie Antoinette) – toks pats, kaip ir moters, ištekėjusios už Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI ir taip tapusios karaliene, tačiau vėliau baigusios savo gyvenimą giljotinoje – ne todėl, kad būtų padariusi kažką labai blogo, tiesiog todėl, kad buvo nekenčiamo karaliaus žmona.
Po slidinėjant patirtos kojos traumos Tony (Emmanuelle Bercot) atsiduria reabilitacijos centre. Kol bando įveikti fizinį skausmą ir vėl atsistoti ant abiejų kojų, Tony turi marias laiko prisiminti ir permąstyti savo santykį su Žoržio (Vincent Cassel) – dešimt metų trunkantis ryšys užsimezgė tada, kai besilinksmindama viename naktiniame klube advokatė Tony pastebėjo iš matymo pažįstamą Žoržio. Pažintis greitai peraugo į daug artimesnius santykius, tačiau pasaka, kurią Tony žadėjo sukurti jos karalius Žoržio, netruko peraugti į abiems žalingą ir destruktyvų ryšį.
Tony prisirišimas prie Žoržio yra beviltiškas – tačiau lygiai tokioje pačioje situacijoje yra ir Žoržio. Jie myli vienas kitą, negali vienas be kito, tačiau būti kartu taip pat nemoka. Priklausomybė vienas nuo kito yra tokia stipri, kad tai perauga į savidestrukciją. Tony šių santykių griaunamąjį poveikį išgyvena akivaizdžiau, ji kenčia nuo Žoržio elgesio, tuo tarpu Žoržio tampa nelaimingas dėl savo paties veiksmų ir jų sukeltų pasekmių. Gal neatsitiktinai pilnas Tony vardas – Marija Antuanetė (Marie Antoinette) – toks pats, kaip ir moters, ištekėjusios už Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI ir taip tapusios karaliene, tačiau vėliau baigusios savo gyvenimą giljotinoje – ne todėl, kad būtų padariusi kažką labai blogo, tiesiog todėl, kad buvo nekenčiamo karaliaus žmona.
Emociškai Tony vaidmuo nėra lengvas, tačiau Bercot pavyko su juo susidoroti. Filme matome įvairius Tony emocinius pakilimus ir nuosmukius, kovą tiek su fiziniu, tiek su dvasiniu skausmu. Vincento Casselio vaidinamas Žoržio yra charizmatiškas ir velniškai patrauklus, tačiau vis tik valdingas ir nenuoširdus, neturintis drąsos stoti akis į akį su sunkumais, linkęs bet kokiu atveju pateisinti save ir neprisiimti atsakomybės. Ko gero, įdomiausias filmo personažas yra Tony brolis Solalis, kurį vaidina Louis Garrelis. Šis aktorius bet kur ir bet kada atrodo gerai, ir tikrai apmaudu, kad šio aktoriaus talentas eina vėjais taip ir neišnaudojamas rimtais vaidmenimis. Tačiau antraplanį Solalio vaidmenį jis atlieka puikiai. Aktoriaus talento ir charizmos užtenka šiuo nedideliu vaidmeniu įnešti į filmą ypatingos dinamikos ir gyvybės, tad gaila, kad Solaliui skirta tiek nedaug juostos laiko.
Kaip pabrėžia aktoriai, režisierė ne tik leido, bet ir liepė improvizuoti – bet koks tekstas, kurį jie bandydavo panaudoti iš scenarijaus, režisierei buvo nepriimtinas. Maïwenn aiškina, kad improvizuojant pasakyti žodžiai bet kokiu atveju skamba natūraliau, nei tie, kurie yra jau parašyti. Tokia improvizacijos laisvė leido filmo aktoriams visiškai įsijausti į vaidmenis ir save natūraliai save išreikšti – būtent tas natūralumas yra gerai jaučiamas.
Filme naudojama artimo filmavimo maniera – daug stambių planų, vaizdas perteikiamas iš vieno ar iš kito pagrindinio personažo perspektyvos, leidžiant žiūrovui labiau priartėti prie veikėjų, įtraukti žiūrovus į jų santykius taip, tarsi patys juose dalyvautų. „Mano karalius“ yra verta dėmesio ir laiko ne saldi, o gyvenimiška romantinė drama, kurioje meilė ne tik skraido drugeliais ir skleidžiasi rožių žiedlapiais, tačiau atskleidžia ir daug nemalonesnes savo grimasas.
