Kai Malala Yousafzai gimė, žmonės jos gimtajame Paštuno kaime gailėjosi jos tėvų, mat naujasis vaikas nebuvo berniukas. Tačiau dabar Malala yra atidariusi mokyklą pabėgėlėms mergaitėms iš Sirijos, stojusi akistaton su Nigerijos prezidentu ir tapusi jauniausia istorijoje Nobelio taikos premijos laureate. Sulaukus vos aštuoniolikos, jos gyvenimas jau primena filmą, o pati mergina nestovi vietoje ir turi didelių ateities planų bei toliau kovoja už mergaičių teisę į išsilavinimą.

Jai buvo vos vienuolika, kai britų transliuotojo BBC tinklapyje Malala urdų kalba ėmė rašyti interneto dienoraštį, kuriame kritikavo Talibano režimą ir priespaudą. Dėl savo drąsos pasaulietiškų pažiūrų paauglė tapo teroristų taikiniu ir vos išgyveno pasikėsinimą į gyvybę.

Šią savaitę Jungtinėse Valstijose debiutuoja dokumentinis filmas apie jos gyvenimą „He Named Me Malala“. Kalbėdama Los Andžele, Malala „National Geographic“ papasakojo, kaip ji priverčia pasaulio lyderius imtis veiksmų ir kodėl nemano, kad yra kuo nors ypatinga.

- Koks dabar būtų tavo gyvenimas, jeigu vis dar gyventum Pakistane be jokio išsilavinimo?

- Dabar jau turėčiau du ar tris vaikus. Man labai pasisekė, kad esu aštuoniolikos ir vis dar netekėjusi. Kai negauni išsilavinimo, tavo gyvenimą labai lengvai gali kontroliuoti kiti žmonės. Aš nenorėčiau taip gyventi.

- Kai Talibanas užėmė Svato slėnį, režimas norėjo, kad tokios mergaitės kaip tu gyventų tokį gyvenimą. Kas tau suteikė drąsos pasipriešinti?

- Mano tėvai man visuomet sakydavo, kad aš turiu teisę kalbėti. Kad turiu teisę eiti į mokyklą, turiu teisę būti savimi ir būti nepriklausoma. Jeigu kitoms mergaitėms Svato slėnyje, įskaitant kai kurias labai artimas mano drauges, jų šeimos taip pat būtų suteikusios tokią teisę, mes būtume kartu kalbėjusios apie mergaičių teisę eiti į mokyklą. Tačiau joms toks leidimas nebuvo duotas. Ką noriu pasakyti, yra tai, kad aš nesu kokia nors ypatinga mergaitė, kuri kuo nors skiriasi nuo kitų. Buvo labai daug kitų mergaičių, kurios ten buvo, kurios galėjo kalbėti geriau už mane, kurios buvo atkaklesnės nei aš, bet niekas joms neleido pasisakyti.

- Ar dar bendrauji su savo draugėmis iš gimtinės?

- Aš vis dar kalbuosi su savo geriausia drauge.

- Tikriausiai ji stebisi, kaip smarkiai pasikeitė tavo gyvenimas.

- Taip, bet paprastai mes nekalbame apie tokius dalykus. Mes tiesiog kalbamės apie mūsų asmeninį gyvenimą ir juokaujame. Tai būna visiškas mūsų džiaugsmo metas. Mes nešnekame apie susitikimus su prezidentu ar keliones į Jordaniją ir kitur. Mes tiesiog bandome likti normaliomis draugėmis.

- Tačiau tu tikrai susitinki su prezidentais ir kitais pasaulio lyderiais. Ar jie tavęs klausosi?

- Prieš susitikimą su prezidentu Obama, mes aiškiai pasakėme, kad neatvykstame vien tam, kad pasidarytume nuotraukų. Mes norime atkreipti dėmesį į kai kuriuos svarbiausius šiandienos klausimus, jei tik prezidentas tam pasiruošęs. Jie mus maloniai sutiko ir sakė, kad galime kalbėtis apie viską. (Malala su JAV prezidentu Baracku Obama, jo žmona Michelle ir jų vyresniąja dukterimi Malia susitiko Baltuosiuose rūmuose 2013 m. Po susitikimo ji sakė išreiškusi nerimą dėl administracijos dronų naudojimo – red. past.).

- Tu taip pat smarkiai sukritikavai tuometinį Nigerijos prezidentą Goodlucką Jonathaną, kai praėjusiais metais su juo susitikai aptarti „Boko Haram“ įvykdyto daugiau nei 200 mokyklinukių pagrobimo.

- Tądien buvo mano 17-asis gimtadienis. Tos mergaitės buvo pagrobtos balandį, o mano gimtadienis buvo liepą, bet prezidentas nebuvo susitikęs su mergaitėmis, kurios pabėgo nuo pagrobėjų. Jis taip pat nesusitiko su tų mergaičių, kurias pagrobė „Boko Haram“, tėvais ir nesuteikė jiems jokios paramos. Jis net nepaminėjo tos problemos. Todėl kai aš susitikau su prezidentu, aš labai, labai aiškiai jam pasakiau: „Jūs su jomis nesusitikote, nesuteikėte toms mergaitėms jokios pagalbos. Pasaulis vis garsiau apie tai kalba, žmonės vis garsiau apie tai kalba. Dabar jums reikia klausytis jų balsų. Tai yra jūsų žmonės, jūsų šalies žmonės, ir jie jus išsirinko. Jūsų pareiga yra veikti, jūsų atsakomybė yra klausytis jūsų žmonių balsų.“

Po kelių dienų jis susitiko su tėvais, ir su tomis mergaitėmis, kurios pabėgo nuo pagrobėjų. Jis suteikė tėvams šiokią tokią finansinę paramą, bet niekas iš tiesų nepadėjo toms mergaitėms, kurių buvo iki 30-ies, ir kurios pabėgo nuo pagrobimo. Niekas joms neskyrė jokių stipendijų ir neužtikrino saugumo mokyklose. Tada aš pagalvojau – ką galėčiau dėl to padaryti? Taigi mes suteikėme joms stipendijas mokslui, ir dabar jos siekia išsilavinimo. Jeigu eini ir paprašai prezidento kažką padaryti, bet jis to nepadaro – ir jeigu aš galiu tai padaryti – kodėl man to nepadarius?

- Kaip kiti vaikai gali sekti tavo pavyzdžiu?

- Manau, kad labai svarbu, jog vaikai ir paaugliai matytų, kad jų balsai turi daug galios. Nesvarbu, kiek tau bebūtų metų, privalai tikėti savimi. Visi mano broliai ir seserys visame pasaulyje turėtų žinoti, kad labai svarbu yra suprasti savo atsakomybes. Jei mes norime geresnės ateities, privalome dėl to stengtis dabar pat.
Vaikų šiame pasaulyje yra milijonai. Ir jeigu milijonai tų vaikų sujungs jėgas, jie gali sukurti galingą armiją, ir tada mūsų lyderiai turės mūsų paklausyti. Dabar man jau aštuoniolika. Teisiškai, aš nebesu vaikas, bet vis tiek priklausau tai vaikų grupei.

- Kai buvai jaunesnė, sakei, kad norėtum būti politike. Ar vis dar planuoji to siekti?

- Tai sakiau, kai Svato slėnyje buvo kilusi teroristinė situacija ir niekas mums nesuteikė jokios pagalbos. Mums neleido eiti į mokyklą, buvome priversti palikti savo namus, ir niekas nebuvo dėl to daroma. Taigi maniau, kad jeigu tapčiau politike, galėčiau viską pakeisti savo gimtojoje šalyje. Ji taptų laimingesne ir geresne šalimi. Tačiau dabar aš vis dar kiekvieną dieną atrandu naujus dalykus. Todėl tikiuosi, kad vieną dieną turėsiu tinkamą darbą savo tikslams pasiekti.

- Kai tave komos būsenos pergabeno į Angliją, buvęs Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Brownas padovanojo tau knygą „Ozo šalies burtininkas“. Ar kada jautiesi kaip Dorotė, kuri pabudo svetimoje šalyje ir turėjo išsiaiškinti, kaip grįžti namo?

- Tikrai jaučiuosi kaip Dorotė. Ji buvo pakeliui į savo namus, bet vis sustodavo padėti kitiems. Ir aš noriu padėti žmonėms. Noriu padėti vaikams eiti į mokyklą – tai yra mano atsakomybė. Man grįžimas atgal į namus, į Pakistaną, taip pat yra svarbus tuo, kad įsitikinčiau, jog vaikai ten gautų kokybišką išsilavinimą. Mano namai yra įsitikinimas, kad visi vaikai eina į mokyklą.