Negalime paslėpti to fakto, kad Amerikos politinės kampanijos yra brangios. Vis dėlto, tai priklauso tik nuo mūsų perspektyvos – vieni žmonės mano, kad į politiką žeriama per daug pinigų, kitiems atrodo, jog nepakankamai. Iš tiesų, $4 mlrd., kai kuriais skaičiavimais, išleisti per 2014-ųjų nerinkiminius metus, skamba kaip daugybė pinigų. Tačiau palyginus su tais beveik $7 mlrd., kuriuos amerikiečiai šiemet išleido Helovino kostiumams, dekoracijoms ir saldumynams, tolimesnė mūsų demokratinio proceso sėkmė skamba labai abejotinai.
Žinoma, visuomet atsiras tokių, kurie su tuo nesutiks ir kurie už kiekvieno kampanijose išleisto dolerio matys įtakingas interesų grupes. Šie žmonės įsitikinę, kad būrelis milijardierių blogiukų mūsų sąskaita bando nusipirkti vyriausybę vien tik iš savanaudiškų paskatų. Didžiausias to pavyzdys buvo tai, ką į lėšų rinkimo renginį kviečiantis naujienlaiškis, išsiųstas grupės, siekiančios panaikinti Aukščiausiojo teismo sprendimą „Citizens United“ byloje, leidusį verslams neribojamai remti kandidatų kampanijas, pavadino „pribloškiančiai atviru prisipažinimu“, kurį padarė konservatorius filantropas Charlesas G. Kochas, neseniai duodamas interviu MSNBC. Pasirodo, jis pripažino „besitikintis kažko mainais“ į tas investicijas, kurias jis daro Jungtinėse Valstijose ir rinkiminiame procese.
Minutėlei pamirškime, kad ši citata ne tik kad buvo išimta iš konteksto, bet ir platinama apskritai be jokio konteksto; jos panaudojimas yra tokia gąsdinimo taktika, kokias dievina tik visiški oportunistai, siekiantys naudos iš kitų nelaimių. Tiesa ta, kad Kochas kalbėjo apie šalyje įsišaknijusį kapitalizmą, kaip didžiausią priešą gerai funkcionuojančiai laisvajai rinkai. Reakcija į jo prisipažinimą, kad jis tikisi kažko mainais į savo investicijas, neturėtų būti toks pasipiktinimas, vietoje to, ji turėtų būti „Na ir kas?“. Argi Amerikoje yra bent vienas žmogus, reikšmingai prisidėjęs prie politinio aparato, ir nesitikėjęs kažko atgal? Visuomenė, užprogramuota su iki baltumo įkaitusia aistra nekęsti Charleso ir Davido Kocho ir visko, ką jie simbolizuoja, atsisako pripažinti net tikimybę, kad galbūt jie iš esmės nori to paties, ko ir daugelis iš mūsų: mažesnių mokesčių, vyriausybės išlaidų sumažinimo, įstatymo teisės pirmenybės, paprasto žmogaus apsaugojimo nuo specialiųjų interesų ir, apskritai kalbant, geros vyriausybės. Jeigu mums atrodo, kad neįmanoma būti geru žmogumi ir milijardieriumi politinių kampanijų finansuotoju, tuomet kodėl nesipiktiname George‘u Sorosu, Tomu Steyeriu, Warrenu Buffettu ir kitais? Kodėl pyktį nukreipiame į laisvosios rinkos dalyvius, kai iš tiesų kairės pakraipos didieji verslai kur kas dažniau susieja savo investicijas politiniame procese su „paslaugomis“ sau?
Tai, kad mažiausiai vienas Kochas sutinka su visais, kurie smerkia tokią įtaką politikams ir tai, kaip jų veikla griauna laisvąją rinką, yra ironija, kurios, deja, nesupranta tie, kurie iki užkimimo šaukia, jog politikoje yra per daug pinigų. Tiesą sakant, visos tos vyriausybę įsimylėjusios grupės, kaip kad „Common Cause“, „End Citizens United“ ir „MoveOn.org“, iš tiesų nori užkirsti kelią konservatorių įtakai politiniam procesui. Jos nori didesnės vyriausybės. Jos nori, kad Amerika taptų europietiško tipo socialinės gerovės valstybe. Taip, jos puikiai moka užsidėti reformistų fasadą, bet iš tiesų tiesiog siekia, kad dešinieji negalėtų kovoti prieš jas.
Naujų pinigų įtekėjimas į sistemą po „Citizens United“ nuosprendžio gal ir padės valstybiniam aparatui pasikeisti. Tai nebuvo korumpuota, pražūtinga ekonomikai ar apskritai įtartina. Tai tiesiog buvo susitarimai, kuriuos tokie valdžios išalkę politikai kaip Harry Reidas ir Nancy Pelosi bei kiti iš jų klano padarė su milijardierių klase, siekiančia nustatyti savo politiką likusiai šalies daliai ir nuspręsti, kurie iš mūsų laimės, o kurie neteks visko, kol jie patys sėdės savo saulės energija varomose sūkurinėse voniose gurkšnodami šampaną ir mėgaudamiesi importuotais sūriais, ir kurie galiausiai nudirs mums nuo nugarų paskutinę odą.
Ne laisvosios rinkos šalininkai taip bijo šios temos, kad baudžia ir į kalėjimą siunčia žmones, nesutinkančius su tam tikra jų pozicija. Tai daro kairieji, arba žmonės, kurie turėtų palaikyti taiką, meilę ir toleranciją. Turint omenyje tai, ką mes iš jos gauname, amerikietiška demokratija yra visai nebrangi. Turėtume būti dėkingi, kad tiek žmonių net ir šiandien yra pasiryžę rizikuoti savo turtu ir garbe, kad ją išsaugotų.
