Vasario 20-ąją Ukraina paminėjo antrąsias sušaudymų Maidane metines. Iš principo, tai ir Maidano pergalės, ir Krymo okupacijos pradžios metinės. Šiandien labai dažnai skamba klausimas: „Vardan ko tiek aukų? Ar iš tiesų tada Maidanas laimėjo?“. Visuomenė turi įtarimų, kad revoliucijos vaisiais – kaip paprastai ir būna – pasinaudojo nenaudėliai. Viena iš pagrindinių temų, vis dažniau patenkanti į žiniasklaidos dėmesį, vis dažniau sutinkama ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir gatvėse – tai išdavystės tema. Maidanas buvo išduotas? Ar tikrai taip? O jei tai tikrai įvyko, kas gi yra tie išdavikai?
Diskutuodami apie Maidaną ir jo rezultatus, vardan ko vyko protestas, žmonės kažkaip pamiršta pačią Maidano esmę. Kalbu ne apie įvykių chronologiją, o apie masinius procesus, privedusius prie tam tikros visuomenės transformacijos. Maidanas – tai reiškinys. Unikalus savo esme, šaknimis ir ištakomis siekiąs Ukrainos istorijos gelmes. Savo demokratiškumu ir neišsivysčiusia vyriausybe jis mena Kijevo ar Naugardo „Večes“ („Sueigas“).
Šiuolaikinis Maidanas atsiranda kaip reakcija į galimybių piliečiams daryti įtaką valdžiai ir dalyvauti priimant politinius sprendimus trūkumą. Moderniojoje Ukrainos istorijoje rinkimai niekada nebuvo formalūs. Net tada, kai pačioje nepriklausomybės pradžioje visuomenė rinko partinį funkcionierių Kravčiuką, o ne disidentą Viačeslavą Černovolą, ar raudonąjį direktorių Leonidą Kučmą, o ne nepriklausomybę paskelbusį Leonidą Kravčiuką, t.y. tada, kai ukrainiečiai rinko „patikrintus“ sovietinius kadrus – jie tai darė savo pačių valia.
Maidanų išvakarėse rinkimų rezultatai kas kartą parodydavo, kad visuomenės dauguma renka opozicines proeuropietiškas jėgas. Pasinaudojant įstatymų spragomis ir politinėmis manipuliacijomis, valdžiai kas kartą pavykdavo suformuoti sau palankią parlamentinę daugumą, kuri visiškai neatspindėjo rinkėjų valios. Maidaną paskatino tai, kad Ukrainoje valdžia nepaisė rinkėjų valios ir naudojo pačius įvairiausius teisinius ir įstatyminius išvedžiojimus, kad tik apeitų visuomenės norus ir reikalavimus.
Jei apie Maidaną kalbėsime kaip apie įvykį, tai jis yra galingas masinis reiškinys, turintis gamtos stichijos bruožų. Masės tokiais atvejais tampa revoliucinėmis, tad joms tampa būdinga tai, kas yra vadinama „iracionalia logika“. Paprastai kalbant, Maidano dalyviai, jei juos kas puola, ne išsilaksto, ką darytų paprasta žmonių minia, o eina prieš agresorių, kaip tai būdinga masėms, vienijamoms bendros aukštesnės idėjos.
Maidano solidarumas – tai ypatingas procesas, kurio poveikį sau pajuto visi, kas dalyvavo toje akcijoje. Erichas Frommas solidarizacijos procesą yra apibūdinęs labai taikliai: kaip pilnaverčių asmenybių susivienijimą. Tai reiškia, kad iš žmogaus nereikalaujama atsisakyti dalies savęs, kad jis galėtų tapti grupės dalimis. Kitais žodžiai sakant, solidarizuotis su kuo nors reiškia priimti jį su visu jo kitoniškumu, pripažinti jo teisę būti kitu ir nekelti reikalavimų – „jei tu savyje atsisakysi to ir ano, tuomet aš su tavimi susivienysiu“. Maidane milijonieriai sėdėjo prie vieno laužo su bedarbiais ir valstiečiais. Profesūra atrado bendrą kalbą su sezoniniais darbininkais. Kartais žmonės vieni kituose matė radikalius skirtumus, tačiau vis tiek vienijosi dėl bendro, visiems brangaus, tikslo.
Dar vienas svarbus tuo metu vykęs procesas buvo pasitikėjimas. Viename vaizdo įraše matyti, kaip specialiųjų pajėgų „Berkut“ atstovai puola ant vienišo nelaimėlio. Tuo metu sprunkantys žmonės apsisuka ir atakuoja pareigūnus, visomis jėgomis iš jų nagų – nepaisydami lazdų, o kartais šaunamųjų ginklų – bandydami išplėšti tą, kurio net nepažįsta, tačiau dėl kurio dabar rizikuoja gyvybe.
Šie giluminiai procesai – solidarumas, pasitikėjimas ir iracionali logika – susiformavo į savotišką nerašytų taisyklių ir normų, kurioms pakluso tuo metu Maidane buvę žmonės, rinkinį. Pavyzdžiui, randami pamesti brangūs daiktai būdavo perduodami į sceną, kurioje reguliariai buvo skaitomi radinių sąrašai su raginimu atsiliepti ir atsiimti savo žiedus, laikrodžius, pinigines, dokumentus, mobiliuosius prietaisus ir kitus brangius daiktus. Taip, tai vyko ne kur kitur, o posovietinėje visuomenėje, kurioje pasitikėjimas buvo prarastas, o solidarumą buvo pakeitęs kolektyvizmas.
Maidane buvo susirinkę paprasti žmonės, kurie bet kokiomis kitomis aplinkybėmis elgtųsi taip, kaip žmogui būdinga: bijotų, bandytų prikišti savąją tiesos versiją, kovotų už lyderio pozicijas grupėje. Tačiau šiuo atveju pasaulis už Maidano ribų ir jo taisyklės šios akcijos dalyviams buvo pavojingas. Pats Maidanas, nepaisant to, kad jis buvo nuolat puldinėjamas ir jam nuolat grėsė pavojus būti išvaikytam, jį remiantiems ir jį sudarantiems žmonėms tapo savotišku saugiu prieglobsčiu, laisvės salele. Suardyti pusiausvyrą, pasisavinti svetimą, pabandyti išnaudoti situaciją – reiškė pastatyti šį saugų bendrą pasaulį į pavojų. Maidane atsiradusios taisyklės iš vienos pusės buvo neoficialios ir nerašytos, iš kitos – būtinos vykdyti.
Maitinami ir stiprinami Maidano energijos, tų procesų, kurie sudarė jo esmę, ukrainiečiai tinkamai sutiko agresorių, suformavo pagalbos ir paramos struktūras, savanorių batalionai šturmavo karo kambarius su reikalavimais mobilizuoti juos į kovojančią armiją, priėmė pabėgėlius, ėjo į pirmuosius pomaidaninius mitingus ir sueigas. Kai baigėsi Maidanas (tai įvyko ne vasario 20 dieną ir net ne kovo 16 dieną, kai įvyko Krymo referendumas, o kur kas vėliau), solidari žmonių masė subyrėjo. Dabar tokie procesai kaip solidarumas, pasitikėjimas ir iracionali logika veikia mažose grupėse. Tačiau ne visoje visuomenėje.
Kadaise išgyvenę stiprų visuotinį vienybės jausmą, žmonės jo netektį jaučia ir vertina kaip išdavystę. Atrodo, kad kažkas specialiai išduoda Maidano idealus. Nors pats Maidanas ir nesugebėjo artikuliuoti savo idealų, principų ir taisyklių, jie tuose masiniuose procesuose visada egzistavo ir sudarė patrauklaus, komfortiško ir vertingo visiems jo dalyviams pasaulio pagrindą.
Kai ukrainiečiai susimąsto, kas gi, vis dėlto, išdavė Maidaną, ir rūsčius žvilgsnius nukreipia į dabartinius valdžios atstovus, jie pamiršta, kad politikai jų pasitikėjimo niekada neturėjo. Jie negali išduoti Maidano jau vien todėl, kad jie niekada nebuvo Maidanu. Maidanas pats save prarado. Jis pats save išdavė, t.y. nustojo veikti tų principų, taisyklių ir normų, kurie sudarė jo esmę, rėmuose. Žmonės, sudarę prieš dvejus metus veikusio protestinio judėjimo pagrindą, nesugebėjo Maidano taisyklių ir principų perkelti į kasdieninį gyvenimą. Pasireiškia visuotinis nuovargis. Tai nėra grįžimas atgal, kaip atrodo daugeliui. Tai antrinio savęs identifikavimo procesas. Kitaip tariant, grįžimas prie savęs paties.
Jei visuomenė nori judėti į priekį, jai būtina grįžti prie tų vertybių, kurios buvo išgrynintos Maidano metu, kurios ir buvo pats Maidanas: solidarumas, pasitikėjimas, pasirengimas ateiti į pagalbą, normų ir taisyklių, bendrą gyvenimą darančių saugesniu, svarba. Ypač svarbu jas artikuliuoti ir sudėti į realią programą. Tai ir taps tikslais, kuriuos visiems visuomenės nariams reikia stengtis įgyvendinti jau kitu – taikiu – keliu.
Žmonės gali būti skirtingi: palaikantys prezidentą arba premjerą, atstovaujantys labiau radikalią ar labiau liberalią poziciją. Tačiau tie bendri dalykai, kurie jungia juos į vieną visuomenę, į vieną valstybę, privalo iš abstrakčių aukštos materijų plotmių pereiti į visiškai konkrečias, tiksliai nusakomas taisykles ir principus.
Kai ukrainiečiai aiškina, kad revoliucija dar nesibaigė ir kad jiems prireiks naujo Maidano, jiems reikia suprasti, kad, neužbaigę ankstesnių procesų, jie yra nepajėgūs pereiti į kitą pilietinės visuomenės kūrimosi etapą. Tai, kas žinoma ir savaime suprantama bet kokiam vakariečiui – tai Ukrainos piliečiams dar tik teks suvokti. Tai, kad visuomenė ir valdžia visuomet yra antagonistai, o jų kova niekada nesibaigia. Pilietinių teisių erdvę reikia ginti nuolatos ne todėl, kad valdžia bloga, o todėl, kad ji – valdžia, o jos stiprėjimo procesą būtina kontroliuoti.
Kadaise išgyvenę stiprų visuotinį vienybės jausmą, žmonės jo netektį jaučia ir vertina kaip išdavystę. Atrodo, kad kažkas specialiai išduoda Maidano idealus. Nors pats Maidanas ir nesugebėjo artikuliuoti savo idealų, principų ir taisyklių, jie tuose masiniuose procesuose visada egzistavo ir sudarė patrauklaus, komfortiško ir vertingo visiems jo dalyviams pasaulio pagrindą.
Norint išvengti naujo kraujo praliejimo, aikščių demokratija turi pereiti į politinę plotmę ir šiuolaikinėje Ukrainos politikoje kurti „laisvės saleles“, paremtas Maidane užgimusiomis vertybėmis ir jas pagimdžiusiais principais. Ukrainos visuomenei teks savarankiškai suformuoti politinę, o ne populistinę darbotvarkę, nepaliekant to politikams, nepatenkantiems į Maidano sąvoką.
Tam, kad įvyktų reformos, visuomenė, kuri prieš dvejus metus išėjo į Maidaną, turi aiškiai pareikalauti jas vykdyti. Priešingu atveju, būtent visuomenė, subyrėjusi į daugybę atskirų, vien savo problemomis ir savo išgyvenimu susirūpinusių žmonių, turės prisiimti atsakomybę už istorinio dydžio išdavystę: už savo principų ir idealų, už savo pačių išdavystę. O tuomet jau teks gyventi su jos pasekmėmis.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
