Mohandas Karamčand Gandi (1869-1948) – mums daugiau žinomas kaip Mahatma Gandi. Autoritetingoje Britų Enciklopedijoje įvardijamas taip: „Jis buvo jeigu ne iniciatorius, tai katalizatorius trijų pagrindinių XX amžiaus revoliucijų: revoliucijos prieš kolonializmą, rasizmą ir prievartą“.
Mohandas Karamčand Gandi gimė 1869 m. spalio 2 d. nedidelėje Porbandaro provincijoje, viename iš nuošalių Vakarų Indijos kampelių. Vaikystėje jis buvo silpnas, drovus ir baukštus berniukas. Ypatingais gabumais nepasižymėjo, tačiau visada buvo paklusnus, paslaugus ir pareigingas mokinys. Nuo vaikystės išsiskyrė atvirumu ir teisingumu.
Paklusdamas ankstyvų santuokų papročiui 13 metų buvo apvesdintas su vienmete mergaite Kasturbaij. Jau vėliau Gandi užsimins apie tą sunkų jausmą, kuris jį slėgė tapus šeimos vyru tokiame ankstyvame amžiuje. Laimei, jaunieji pamilo vienas kitą ir nors jų gyvenimas buvo sudėtingas, pilnas ilgų išsiskyrimų, jie liko ištikimi vienas kitam visą gyvenimą.
Gandi mokėsi Londono teisės mokykloje ir universitete, stengdamasis suvokti vakarietiško gyvenimo būdo esmę. Jis daug skaitė, domėjosi religine literatūra. Jį stipriai paveikė E.Arnoldo knyga „Azijos šviesa“ apie Budos gyvenimą, angliški indiškų šventų knygų vertimai, Naujasis Testamentas ir, ypač, Kristaus Kalno pamokslas.
1891 m. gavęs advokato diplomą, Mohandas Gandi sugrįžo į Indiją. Po neilgos ir nesėkmingos juridinės praktikos gimtoje apskrityje jis sutiko tvarkyti vienos indų firmos reikalus Pietų Afrikoje, kur ir išvyko 1893 m. Niekam nepažįstamas, nepatyręs ir drovus dvidešimt ketverių metų advokatas galvojo, kad čia jis išbus neilgai, bet toje žemėje jis pragyveno, dirbo ir kovojo, kaip vėliau pripažino, dvidešimt gražiausių savo gyvenimo metų.
1903 m. Gandi priėmė vieno advokato pasiūlymą kartu leisti laikraštį. Birželio 4 d. pasirodė pirmasis savaitinio laikraščio „Indian Opinjon“ („Indijos nuomonė“) numeris. Tarp Gandi straipsnių išsiskiria reguliarūs jo pasakojimai apie nusipelniusius įvairių tautų veikėjus. Jis rašė apie A.Linkolną, D.Vašingtoną, G.Nelsoną, G.Torą, daktarą Barnado, L.Tolstojų, M.Gorkį ir apie daugelį kitų.
1914 m. Gandi grįžo į Indiją, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais nedalyvavo politikoje, atvirkščiai – padėjo verbuoti kareivius į Britų Indijos kariuomenę. Tik 1919 m. vasarį, kada britų administracija priėmė įstatymą, leidžiantį be teismo įkalinti įtariamus politiniu kurstymu, Gandi paskelbė satjagrahą, sukėlusią pasipriešinimo kolonijinei valdžiai bangą daugelyje Indijos provincijų. Nuo tada jį pradėta vadinti Mahatma (iš sanskrito „Didžioji siela“). M. Gandi teigė, kad prieš nesmurtinį judėjimą kolonizatoriai nepavartos jėgos ir galiausiai turės pasitraukti iš Indijos. Dėl incidento, kurio eigoje buvo nužudyti keli policininkai, 1922 m. vasarį M. Gandis nutraukė judėjimą. Už smurto kurstymą M. Gandis buvo nuteistas 6 metams kalėjimo, tačiau išleistas 1924 m. Į aktyvią politiką sugrįžo 1928 m. pabaigoje.
1930 m. kovą pradėjo satjagrahą prieš druskos mokestį, organizavęs įspūdingą žygį prie jūros, kur dalyviai pasigamino druskos iš jūros vandens. Buvo areštuota daugiau nei 60 tūkst. dalyvių. 1932 m. rugsėjį, būdamas kalėjime, M. Gandi pradėjo „bado streiką iki mirties“, reikalaudamas pagerinti žemiausių („neliečiamųjų“) kastų padėtį. 1934 m. pasitraukė iš savo partijos, kuri, jo nuomone, naudojosi satjagraha tik taktiniais sumetimais, ir užsiėmė savo „konstruktyvios programos“ įgyvendinimu: kaimo švietimu, žemiausių kastų problemomis, tradicinių amatų plėtra.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, M. Gandis ir jo partijos vadovai buvo pasiruošę paremti D. Britaniją, tačiau negavo aiškių pažadų, kad po karo bus suteikta nepriklausomybė, ir 1942 m. pradėjo judėjimą „Išeikite iš Indijos“ (Quit India). Visi jo iniciatoriai buvo nedelsiant įkalinti. Po karo prasidėjusiose derybose su britais ir musulmonų lyderiais dėl nepriklausomybės Gandi nepavyko įveikti musulmonų ir hindų susipriešinimo bei išvengti šalies padalinimo. Išgyvendamas tai kaip pralaimėjimą, Gandi nebedalyvavo jokiose valdžios institucijose. Jo bado streikai padėjo nutraukti masines riaušes Kolkatoje 1947 m. rugsėjį ir Delyje 1948 m. sausį, tačiau kartu sukėlė hindų fanatikų nepasitenkinimą. Vienas jų, Nathuramas Godse, nušovė M. Gandi, šiam einant vakarinės maldos.
M. Gandi nedvejotinai yra viena ryškiausių XX a. figūrų, išsiskirianti sugebėjimu suderinti dvasingumą, politinį įžvalgumą ir moralę, sutaikyti priešingų požiūrių žmones. Jo vaidmuo ypač ženklus didžiausiose XX a. revoliucijose: prieš rasizmą, kolonializmą ir prievartą.
