Gegužės 25-ąją ukrainietė pilotė Nadežda Savčenko buvo iškeista į du rusų kareivius – Jevgenijų Jerofejevą ir Aleksandrą Aleksandrovą. Vyrauja nuomonė, kad tai – nelygiaverčiai mainai. Juk Nadežda Savčenko tapo Ukrainos pasipriešinimo agresoriui simboliu, pavyzdžiu, kaip nepalūžti ir būti pasirengus pasiaukoti šalies labui. O Jerofejevas ir Aleksandrovas, kurių Rusijos valdžia atsisakė praktiškai jau pirmosiomis jų patekimo į nelaisvę valandomis, stojo prieš Ukrainos teismą kaip eiliniai žmogžudžiai, sučiupti Ukrainos teritorijoje ne tik ginkluoti, bet ir tuo metu, kai vykdė nusikaltimą – nužudė ukrainietį karį Vadimą Pugačiovą.
2015 metų gegužės 16 dieną Luhansko apskrities Sčatjės mieste ukrainiečių kariai susidūrė su priešu. „Du užpuolikai – Rusijos kariuomenės sabotažo ir žvalgybos grupės kovotojai – buvo paimti į nelaisvę“, – savo „Facebook“ paskyroje tuomet parašė ukrainiečių aktyvistas ir savanoris kovotojas Jurijus Kasjanovas.
Ukrainos saugumo tarnyba tą pačią dieną patvirtino sulaikymą ir paskelbė informaciją, kad į nelaisvę paimti asmenys yra Rusijos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos kovotojai. Nors Rusija nepaneigė paties savo piliečių suėmimo svetimoje teritorijoje fakto, buvo išplatintas oficialus pareiškimas, kuriame tikinama, kad sulaikymo metu abu vyrai nebepriklausė Rusijos kariuomenei, nors „anksčiau iš tiesų tarnavo viename iš Rusijos ginkluotųjų pajėgų dalinių“. Kiek vėliau, valstybinio televizijos kanalo „Rossija 24“ eteryje, Aleksandrovo žmona Jekaterina papasakojo žiūrovams, kad jos sutuoktinis iš armijos pasitraukė keli mėnesiai iki tol, kol buvo paimtas į nelaisvę svetimoje valstybėje. Moteris taip pat tikino, jog nežinojo, kad jis vyras kovoja Ukrainoje.
2015 metų gegužės 19 dieną Ukrainos saugumo tarnyba išplatino suimtųjų apklausos vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip abu vyrai – ir Aleksandrovas, ir Jerofejevas – tikina, kad tarnauja 3-ojoje specialiųjų pajėgų brigadoje Toliatijoje, bei turi atitinkamai seržanto ir kapitono laipsnius. Vyrai papasakojo, kaip mėnuo iki suėmimo buvo pasiųsti į Ukrainą atlikti žvalgybinių užduočių.
Kai praėjus vos kelioms dienoms po to su kaltinamaisiais ligoninėje susitiko laikraščio „Novaja Gazeta“ korespondentas, Aleksandrovas jam papasakojo, kad į Ukrainą vyko kaip aktyvioje tarnyboje esantis kareivis. Kaltinimus terorizmu jis atmetė, tikindamas, kad veikė pagal savo vado įsakymus. O štai kapitonas Jerofejevas sakė, kad Ukrainoje vykdė „stebėjimo misiją“, „nevykdė jokių karinių ar kovinių veiksmų“, kad Rusijoje, jo „kaip kareivio buvo atsisakyta“ ir prašė padėti suorganizuoti susitikimą su rusų diplomatais.
Visai kitokia yra Nadeždos Savčenko istorija. Teisme ji papasakojo, kad į nelaisvę pateko po mūšio, kuris vyko pakankamai reikšmingu atstumu nuo rusų žurnalistų Antono Vološino ir Igorio Korneliuko (kurių nužudymu ji kaip tik ir yra kaltinama) žūties vietos: „Aš nė prisiartinusi prie artilerijos ugnies korekcijos nebuvau. Prieš pat užpuolimą mačiau, kad susišaudymas vyksta iš abiejų pusių.“
Ji detaliai apibūdino mūšį, vykusį birželio 17-osios rytą Stukalova Balka – gyvenvietės, esančios už poros kilometrų nuo žurnalistų žūties vietos – rajone. Be to, pasak Savčenko (jos žodžius patvirtina ir jos advokatų pateiktos telefoninių pokalbių išklotinės), ji į nelaisvę paimta ir į Luhanską išgabenta buvo pora valandų iki atsitinkant tiems įvykiams, prie kurių prisidėjus ji buvo kaltinama Rusijos teismo. Savčenko yra šturmanė. Pasak jos, ji apskritai nemoka koreguoti artilerijos ugnies. Tačiau tai, ką ji iš tiesų moka – tai orientuotis vietovėse, mat tai ir yra pagrindinė šturmanų užduotis. Kaip tik todėl Rusijos versija apie tai, kad Nadežda Savčenko pati savarankiškai kirto sieną, nes „susipainiojo ir pasiklydo“ – skamba mažiau nei neįtikinamai.
Nadežda buvo sulaikyta savo šalies teritorijoje, o po to išgabenta teismui į kaimyninę valstybę, kuri ir toliau tikina, kad nedalyvauja Ukrainoje vykstančiame konflikte. Jerofejevas ir Aleksandrovas, taip pat kaip ir jų tėvynė, niekada neneigė, kad jie į nelaisvę paimti buvo Ukrainos teritorijoje, į kurią jie pateko neteisėtai.
Ukraina visur ir visada pabrėžė, kad Nadežda Savčenko – pareigūnė, karė, atlikusi savo pareigą. Rusų vyriausybė verčiau pasirinko atsisakyti savo kareivių, visiškai perkėlusi visą atsakomybę už Ukrainos teritorijoje padarytą nusikaltimą ant jų pečių. Na, ką ten rusų vyriausybė! Jų pačių žmonos rusų propagandininkų įsakymu įžūliai melavo, paversdamos sutuoktinius nusikaltėliais, savarankiškai patraukusiais į misiją Ukrainoje ir prisidėjusiais prie Ukrainos piliečio nužudymo, gindamos bei visiškai išteisindamos valstybę, kuri juos ten pasiuntė.
Kai bandome įvertinti, ar tėvynę gynusios ukrainietės pareigūnės mainai į du neaiškaus statuso žmones, atvykusius į svetimą šalį žudyti jos gyventojų, yra lygiaverčiai, reikia galvoti ne apie paprasčiausią aritmetiką, o tą tikslą, kurį kiekvienas šių žmonių įkūnija savo šaliai. Nadežda Savčenko – nepasiduodančios Ukrainos simbolis. Atbuline data iš savo gretų išspirti Vyriausios žvalgybos tarnybos darbuotojai – tylus priekaištas melagingai Putino Rusijai. Nadežda Savčenko buvo reikalinga Ukrainai, reikalinga ukrainiečiams, kurie visą jos kalinimo laiką darė spaudimą Ukrainos valdžiai ir pasaulio lyderiams, reikalaudami ir maldaudami išgelbėti Nadeždą. Jerofejevo ir Aleksandrovo Rusijoje niekas nelaukė. Jie taip pat yra ne tik šiaip žmonės, o simbolis. Tik jie simbolizuoja niekšišką Rusijos agresiją prieš kaimyninę valstybę, o tokio simbolio niekas Rusijoje nenori dėti ant skydo. Visi gavo tai, ko nusipelnė: Savčenko – laisvę, Ukraina – pergalę, Putinas – gėdą, o Jerofejevas ir Aleksandrovas – išdavystę iš Rusijos pusės.
Visi gavo tai, ko nusipelnė: Savčenko – laisvę, Ukraina – pergalę, Putinas – gėdą, o Jerofejevas ir Aleksandrovas – išdavystę iš Rusijos pusės.
Ukraina susigrąžino savo karę ir atidavė Rusijai tuos, apie kuriuos ji iš visų jėgų stengėsi pamiršti. Abiejų šalių požiūris į savo kareivius labai aiškiai apnuogina tiesą apie šį karą. Kad ir ką Rusija kalbėtų – apie humanizmą, apie „slaptas nuolaidas“, kurias gavo asmeniškai Putinas už sutikimą apsikeisti įkaitais – Nadeždos Savčenko išlaisvinimu Kremlius buvo suinteresuotas ne mažiau nei Ukrainos valdžia. Savčenko Putinui tapo labai didelis nepatogumas, nes kiekviena jos nelaisvės diena dėmesį kreipė į Jerofejevą ir Aleksandrovą, jų vaidmenį Donbaso kare ir tą abejingumą jų likimui, kurį pademonstravo Rusijos visuomenė ir Rusijos valdžia.
Nadeždos išlaisvinimo procedūra, kurią pradėjo rusų pusė ir kurioje Vladimiras Putinas buvo priverstas imtis vidutinio statistinio asmens vaidmens, yra labai iškalbinga. Malonės suteikimo procedūroje net nedalyvavo malonės suteikimo svarstymo komisija, kaip to reikalauja Rusijos įstatymai. Pati Nadežda Savčenko malonės neprašė, jokio, net menkiausio, dokumentėlio dėl malonės suteikimo Rusijos teisėtvarkai nepateikė ir moters gynyba. Nepaisant Rusijos reikalavimų, Ukraina su Rostovo apskrities teismo nutarimu nesutiko. Į savo laiku nuskambėjusį Dmitrijaus Peskovo pasiūlymą pateikti garantijas, kad Nadežda Savčenko 22 metų laisvės atėmimo bausmę atliks Ukrainos kalėjime, nepaisant noro ir pastangų ją apskritai išlaisvinti, Ukraina nesutiko.
Putinas Nadeždai Savčenko malonę suteikė nukentėjusiųjų prašymu. Nužudytų Rusijos žurnalistų našlės buvo priverstos prieš televizijos kameras suimituoti kreipimąsi į Rusijos prezidentą, su prašymu suteikti malonę, kaip joms atrodo, jų vyrų žudikei. Pasibjaurėtinas reginys. Moterys sėdėjo su žmogumi, pasiuntusiu jų vyrus į mirtį svetimoje šalyje, ir klausėsi jo išvedžiojimų apie „geraširdiškumą ir atlaidumą“.
Nadežda Savčenko privertė Putiną pažeisti Rusijos įstatymus, kad įgyvendintų šiuos mainus. Ir ne šiaip sau mainus, o iškeisti ją, taip reikalingą Ukrainai, į jau panaudotus pėstininkus jo žaidime, į tuos, ką jis laiko nereikalingu balastu. Ar tai reiškia, kad Kremlius neketina panaudoti Savčenko, kad užliūliuotų Ukrainą ir priverstų ją atsipalaiduoti? Žinoma, kad tokie planai verda. Toks Kremliaus apskaičiavimas yra labai akivaizdus ir nesunkiai apčiuopiamas oficialioje Rusijos valdžios retorikoje. Tačiau kol Vladimiras Putinas mano, kad gali manipuliuoti situacija, Nadežda Savčenko griauna jo planus, ir daro tai būtent savo principingu sprendimu netapti pėstininke niekieno žaidime. Kai rusai nusiplauna rankas ir sako, kad „Savčenko yra nesuvaldoma“, jie pamiršta pridurti, kad nesuvaldoma ji yra būtent jiems, nes ji labai tiksliai žino už ką ir su kuo kovoja.
Nadežda Savčenko tikrai nusipelnė to simbolinio statuso, kurį jai priskiria ukrainiečių visuomenė. „Gyva ar mirusi, tačiau į Ukrainą aš sugrįšiu“, kalbėjo ji sėdėdama už grotų Rostovo teisme. Ir sugrįžo. „Aš neparsiduosiu“, – pažadėjo ji ukrainiečiams, komentuodama savo būsimą politinę veiklą. Ukrainiečiai į Nadeždą dabar deda daug vilčių, tačiau nemažai atsargumo, nerimo ir net baimės dėl jos kategoriškumo ir bekompromisiškumo. Tačiau dėl vieno jie gali būti visiškai tikri. Nadežda Savčenko yra tas žmogus, kuris moka išpildyti savo pažadus ir kuris laimi net, regis, pačiose beviltiškiausiose situacijose.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
