Režisavo: Jonathan Dayton, Valerie Faris. Emma Stone, Steve Carell, Andrea Riseborough, Elisabeth Shue
2006-aisiais nudžiuginę publiką šilta ir gražia juosta „Little Miss Sunshine“, režisieriai Valerie Faris ir Jonathanas Daytonas dabar pristato naujausią juostą apie plačiai nuskambėjusį 1973 metų teniso mačą tarp Billie Jean King (Emma Stone) ir Bobby Riggso (Steve’as Carellas). Plačiai išreklamuotą jų susitikimą aikštėje stebėjo 90 milijonų televizijos žiūrovų – tai buvo žiūrimiausia TV transliacija po nusileidimo Mėnulyje.
Nors mačo rezultatas ir yra puikiai žinomas, filmas vis tiek labai smagiai žiūrisi. Režisieriai pasirinko vizualinę strategiją pristatyti mačą televizijos sporto reportažo stiliumi, kai dauguma kadrų yra nufilmuota iš aukščiau, įtraukiant (tiek fizine, tiek verbaline prasme) tuometinį mačo komentatorių Howardą Cosellį.
Simono Beaufoy („The Full Monty“, „Slumdog Millionaire“) scenarijus, kurį pagal pirminį planą režisuoti turėjo Danny Boyle’as, nukelia žiūrovus į laikus, kai ilgametės socialinės normos buvo tik po truputį pradėtos judinti iš įsisenėjusių pozicijų. Jaunesnės kartos žiūrovai gali būti priblokšti elgesio ir kalbėjimo, kuris tuo metu buvo laikomas normaliu ir įprastu, bei akivaizdžiai pamatyti, kaip smarkiai pasikeitė mūsų visuomenė per tokį trumpą laiką.
„Oskaro“ laureatė Stone puikiai įkūnija pirmąją moterų raketę King ir meistriškai perteikia ypatingą ryžtingumo ir nerangumo socialinėse situacijose dermę, kuria pasižymėjo ši sportininkė. Visiška jos priešingybė yra aplinkinių dėmesį dievinantis Riggsas. Taip, jis kadaise yra buvęs teniso čempionas, tačiau sulaukęs 55 metų užkietėjęs lošėjas vis dar ieško būdų, kaip neleisti pasauliui savęs užmiršti ir toliau mėgautis įžymybės statusu, kaip ir kaip tuo nepatenkinta būtų jo žmona (Elizabeth Shue, labai nedėkingame vaidmenyje). Kai Teniso asociacijos vadovas (Billas Pullmanas) paskelbia apie turnyrą, kuriame moterų pogrupio nugalėtojai paskiriamas $1,500, o vyrų – $12,000 prizas, King atsisako jame dalyvauti, o su ja pasitraukia ir visos svarbiausios žaidėjos. Vadovaujamos Gladys Heldman (Sarah Silverman), moterys sukuria savo turnyrą, kuris atkreipia pasaulio (ir Riggso) dėmesį.
Riggsui ieškant, kaip čia vėl atsidūrus visuomenės dėmesio centre, King išgyvena dramą, kurios tikrai nesitikėjo – romaną su savo kirpėja Marilyn Barnett (Andrea Riseborough). Laimingai ištekėjusi už Larry’o (Austin Stowell), Billie Jean niekada nemanė, kad galėtų pamilti moterį. Dar daugiau – toks romanas galėtų sugriauti jos karjerą, juolab dabar, kai reikia ieškoti rėmėjų naujajam moterų teniso turnyrui. Nepaisant asmeninio gyvenimo komplikacijų, King sutinka priimti Riggso jai mestą iššūkį susitikti teniso aikštėje: jis yra tikras, kad vis dar gali lengvai sutriuškinti jauną moterų teniso čempionę. Nors aplinkiniai tai laiko paprasčiausiu šou, King supranta mačo svarbą, nes labai gerai suvokia, kokią žinutę gautų pasaulis, jei ji pralaimėtų.
Režisieriai Daytonas ir Faris visada mokėdavo suburti stiprų aktorių ansamblį, o ši juosta irgi ne išimtis. Stone yra subtili ir galinga, tačiau netikėtai įspūdingiausias yra Riseborough vaidmuo – jos vaidinama veikėja yra pilnakraujiškesnė ir labiau trimatė, nei legendinės asmenybės juostos centre. Taip pat nuostabus yra ir Alanas Cumingas, kuris vos per kelias scenas pasiekia labai daug – nieko nuostabaus, nes jis yra labai puikus ir talentingas aktorius, spindintis net ir menkiausiuose vaidmenyse. Mažiau pasisekė Shue ir Pullmanui, kurie buvo paversti nelaimingos žmonos ir seksistinio boso archetipais.
Bet kokiu atveju, tai puikus filmas, turėsiantis patikti didžiajai publikos daliai. Nors juostoje vyraujančios temos nėra lengvos ar paprastos, filmas sukurtas taip, kad tiesiog labai smagiai susižiūrėtų: autentiškai sukurta 8 dešimtmečio atmosfera, puikus garso takelis, geri aktoriai, gražiai nufilmuota pagrindinė tenisininkų dvikova.
