Luvras (pranc. Palais du Louvre) – buvę Prancūzijos karalių rūmai Paryžiaus centre, tarp dešiniojo Senos kranto ir Rue de Rivoli gatvės. Šiuo metu vienas žymiausių ir didžiausių pasaulio muziejų, kuriame saugoma gausybė įvairiausių eksponatų, tarp kurių puikuojasi ir paveikslas „Mona Liza“ bei „Milo Veneros“ skulptūra. Tai daugiausiai lankytojų sulaukiantis muziejus pasaulyje.
Luvro rūmai pastatyti XIII a. pradžioje, valdant karaliui Pilypui II, kaip gynybinė tvirtovė, kuri vėliau virto karališkąja rezidencija. Kiekvieno karaliaus valdymo laikotarpiu pastatas buvo daug kartų perstatomas ir plečiamas. 1672 metais Liudvikui XIV perkėlus rezidenciją į Versalio rūmus, Luvro statybos beveik sustojo, o juose įsikūrę menininkai paskatino muziejaus atsiradimą.
Meno kūriniai Luvre demonstruojami nuo XVI a. Tuo metu buvo eksponuojama privati karaliaus Pranciškaus I kolekcija, kurioje kabėjo ir jo pirktas paveikslas „Mona Liza“. Bėgant metams eksponatų skaičius nuolat augo. 1793 metais Prancūzijos revoliucijos metu Luvras gavo nacionalinio dailės muziejaus statusą ir privati karališkoji meno kūrinių kolekcija tapo atvira visuomenei. Tuo metu ekspoziciją sudarė 537 paveikslai ir 184 kiti meno kūriniai. Dėl labai prastos pastato būklės muziejus duris užvėrė po trijų metų ir vėl buvo atidarytas 1801 metais.
Valdant Napoleonui muziejaus kolekcija smarkiai išsiplėtė dėl meno darbų, konfiskuotų Napoleono karų metu iš Egipto, Ispanijos, Austrijos, Italijos bei kitų šalių. Vėliau, jam pralaimėjus Vaterlo mūšį, dalis eksponatų gražinti jų pirminiams savininkams. Restitucijos metu savininkams grąžinta daugiau nei 2 000 paveikslų, 130 skulptūrų, daug dekoratyvinio meno kūrinių. Dalis meno kūrinių taip ir liko Luvre, pavyzdžiui, iš 506 paveikslų, konfiskuotų Italijoje, grąžinti tik 249. Siekiant papildyti kolekcijas, iš Liuksemburgo muziejaus perkeltas Rubenso „Marijos Mediči gyvenimo“ ciklas, kiti paveikslai.
Kolekcija pasipildė dar 20 000 eksponatų valdant Liudvikui XVIII, Karoliui X, bei Antrosios imperijos laikotarpiu. Nuo Trečiosios Prancūzijos respublikos laikų muziejaus kolekcija pastoviai augo.
1826 metais įkurtas Senovės Egipto meno kūrinių skyrius. Pirmuoju jo kuratoriumi paskirtas garsusis Žanas Fransua Šampoljonas, sugebėjęs iššifruoti Rozetės akmenį ir atskleisti Egipto hieroglifų paslaptį 1822 metais. Papildžius muziejaus kolekciją per ekspedicijas iš Babilono, Chaldėjos, Persijos ir kitų Mesopotamijos regiono vietų surinktais meno kūriniais, 1881 metais sukurtas Artimųjų Rytų skyrius.
1871 metais Paryžiaus Komunos sukilimo metu sudegė Tiuilri rūmai, galerijomis sujungti su Luvru, bet pats muziejaus pastatas nenukentėjo. Tiuilri rūmai nebuvo atstatyti, jų vietoje yra dabartinis Tiuilri parkas.
Laipsnišką muziejaus didėjimą sustabdė Pirmas pasaulinis karas. Iki XX a. vidurio kolekcija beveik nesiplėtė. Bene vienintelis didelis papildymas buvo 1935 metais dovanota Edmondo de Rothschildo kolekcija, turinti 3 000 tapybos darbų ir daugiau nei 30 000 originalių graviūrų, apimančių visą vizualiojo meno istoriją.
Antrojo pasaulinio karo metu muziejus evakavo beveik visus saugomus kūrinius. 1939 metų rugpjūčio-gruodžio mėnesiais daugelis kūrinių išvežti, palikti tik „keletas nereikšmingų paveikslų ir skulptūrų, kurios buvo per sunkios transportuoti“. 1945 metų pradžioje, po Prancūzijos išlaisvinimo, kūriniai sugrąžinti į Luvrą.
Šiuo metu Luvro muziejuje saugoma daugiau nei 380 000 meno kūrinių, pradedant priešistore ir baigiant XIX amžiumi. Pastoviose ekspozicijose demonstruojama apie 35 000 darbų, išdėstytų 60 000 kvadratinių metrų erdvėje, padalintoje į aštuonis teminius skyrius: Senovės Egipto; Senovės Artimųjų Rytų; Etruskų, Senovės Graikijos ir Romos; Islamiškojo meno; Skulptūrų; Dekoratyvinio meno; Paveikslų; Spaudinių ir Piešinių.
Muziejuje eksponuojami paveikslai, skulptūros, archeologiniai radiniai ir architektūros detalės, graviūros, spaudiniai. Tarp garsiausių objektų – „Milo Venera“, „Samotrakės Nikė“, Mikelandželo „Mirštantis vergas“ ir Leonardo da Vinčio „Mona Liza“.
