Režisavo: James D. Solomon.
1964-aisiais Niujorką sukrėtė Kitty Genovese mirtis. Ne tik todėl, kad mergina buvo žiauriai subadyta užpuoliko, o todėl, kad vėliau buvo pranešta, kad nusikaltimą matė 38 vietos gyventojai, kurie nusprendė nesikišti. Būtent taip šią istoriją papasakojo „New York Times“ žurnalistas Abe’as Rosenthalis, kuris tokiu būdu pavertė merginą į pamokomą istoriją apie visuomenės apatiją (ne tik jai, bet ir jos broliui Billui, kuris, trokšdamas pakeisti pasaulį, prisijungė prie karo Vietname, kur neteko abiejų kojų). Prabėgus 40 metų Billas imasi užduoties pagaliau atskleisti jo sesers žūtį gaubiančią paslaptį, o jo pastangas dokumentiniame darbe apie mitą, saviapgaulę ir gyvenimo susigrąžinimą užfiksuoja režisierius Jamesas Solomonas.
Motyvuotas naujo „Times“ reportažo, kuris paneigė daugelį ankstesnių laikraštyje pateiktų teiginių, Billas leidžiasi į dešimtmetį trukusį vieno žmogaus žygį, tikėdamasis pagaliau atskirti tiesą nuo mitų. Šis žygis atveda jį atgal į nusikaltimo vietą Kew Gardens, Queens rajone, kur, kaip buvo pranešta, butų komplekso gyventojai ignoravo Kitty maldavimus padėti, kai ją peiliu badė Winstonas Moseley, kuris pradžioje pabėgo, tačiau pamatęs, kad niekas į pagalbą jo aukai neskuba, po 30-45 minučių grįžo ir užbaigė savo kruviną darbą. Šis nusikaltimas šokiravo miestą ir visą šalį – ne be minėto Rosenthalio straipsnio, nusikaltimą pavertusio moderniosios kultūros abejingumo kitų kančiai simboliu, pagalbos.
Billo žygis veda jį įvairiomis kryptimis, nuo garsiųjų „38“ liudininkų paieškų (dauguma jų Moseley teisme neliudijo, tačiau juos identifikavo 1979-aisiais parodyto reportažo „20/20“ prodiuseris) iki pokalbių su Kitty pažinojusiais žmonėmis (įskaitant buvusį vyrą Rocco ir mylimąją Mary Anne). Jis net nenoromis pabando paimti interviu iš iki gyvos galvos kalėjime sėdinčio Moseley (už šią ir dar vieną, ankstesnę, žmogžudystę).
Šis nusikaltimas šokiravo miestą ir visą šalį – ne be minėto Rosenthalio straipsnio, nusikaltimą pavertusio moderniosios kultūros abejingumo kitų kančiai simboliu, pagalbos.
Tai, kas yra atskleidžiama Billo kelionės metu, yra randai, kuriuos milžiniškos traumos palieka jas išgyvenusiems žmonėms. Filmas užsimena ir apie paties Billo „išgyvenusiojo kaltę“, mat jį būrio draugai Vietname išgelbėjo, o jo sesers kaimynai ir pažįstami nuo jos nusisuko. Dar daugiau – juosta nagrinėja tai, kad jo sprendimą traukti į karą nulėmė tai, kaip žurnalistas aprašė „38“ apatiją, siekdamas pamoralizuoti ir parduoti daugiau laikraščių. Billui baisu, kad jei šis faktas iš tiesų sufalsifikuotas, tai jis galimai kojas prarado (Vietname užlipęs ant minos) be reikalo.
Kadangi Kitty mirtis turėjo didelę kultūrinę (kaip matome iš pateiktų „All in the Family“ ir „Law & Order“ ištraukų) bei praktinę įtaką (padėjo po miestą išplisti tiesioginės linijos su 911 pagalbos centru stotelėms, o taip pat naktinio budėjimo grupėms, tokioms kaip „Guardian Angels“, „Liudininkas“ labiau domisi ne tuo, ką „38“ legenda sako apie žiniasklaidos etiką, o tuo, kokią įtaką ji padarė pačiam Billui. Ne visai palaikomas likusios šeimos, kuri nesupranta jo obsesijos seniai praėjusiam siaubingam įvykiam, Billas atskleidžia, kad, apart šios tragedijos, jis labai mažai žinojo apie savo vyresniąją seserį ir jos gyvenimą dideliame mieste. Dokumentika nauja šviesa nušviečia Kitty asmenybę, asmeninį gyvenimą, karjerą ir taip galiausiai ją paverčia pilnakūniu ir pilnaverčiu žmogumi, o ne tik garsia auka. Šio proceso metu juosta nupiešia labai gyvą paveikslą, susidedantį iš mitų, kuriuos pasakojame sau ir vieni kitiems, bei parodo, kaip tie mitai ne nušviečia, o uždengia pačias svarbiausias gyvenimo tiesas.
Tai, kas prasideda kaip kriminalinė dokumentinė drama, ilgainiui pavirsta sudėtingu, kartais neprideramu, tačiau visada stulbinančiu suvokimu, kaip sunku yra paleisti praeitį, kai nežinai visos tiesos.
