Keliautojas, pedagogas Liudas Alseika
Liudas Alseika (1887 04 25 Kvietkeliai, Šiaulių apskr. - 1960 05 19 Gorochovecas, Vladimiro sr., Rusija), keliautojas, turizmo pradininkas Lietuvoje. Baigęs Šiaulių gimnazijos 6 klases, išvyko į Rusiją. 1910 m. Ufoje (Baškirija) įgijo inžinieriaus geodezininko specialybę. Dirbo Urale, Besarabijoje (dab. Moldavija), Kaukaze, Vid. Azijoje. Mokytojavo Vladivostoke. 1921 m. grįžo į Lietuvą, dirbo geodezininku Kėdainiuose, Biržuose, Ukmergėje, mokytojavo Ignalinoje, Klaipėdoje. Esperantininkas. 1932 m. Paryžiuje, 1938 m. Londone kongresuose esperanto kalba skaitė pranešimus apie Lietuvą, buvo Tarptautinės esperanto lygos gen. atstovas Lietuvoje. Po II pasaulinio karo mokytojavo Klaipėdoje. 1934 m. dalyvavo masiniame turistiniame baidarių žygyje Nemunu iš Kauno į Klaipėdą. Dviračių turizmo pradininkas Lietuvoje. XX a. 5-6 dešimtmetyje plėtojo turizmo sąjūdį, organizavo turizmo dienas Klaipėdoje, Lietuvos ir Pabaltijo turistų sąskrydžių vienas rengėjų. 1954 m. vadovavo Lietuvos žvaigždiniam žygiui dviračiais, 1957 m. - pirmajam daugiadieniam klaipėdiečių žygiui dviračiais aplink Lietuvą (1 387 km per 24 d.). 1959 m. keliavo po Baltarusiją.
Tarpžemyninis žygis startavo Klaipėdoje
1960 m. L.Alseika sumanė ir organizavo tarpžemyninį turistinį dviračių žygį maršrutu Klaipėda-Vladivostokas (11 000 km). Vladivostokas, kaip pasienio miestas, buvo uždaras, tačiau 1960 m. buvo palankūs miestui lankyti, kadangi buvo švenčiamas 100 metų Vladivostoko jubiliejus. Kelionės maršrutas apytiksliai sutapo su Sibiro traktu. Devynioliktąją žygio dieną Rusijoje, 200 km už Maskvos, L.Alseiką mirtinai sužalojo sunkvežimis.
Žygio dalyviai, toliau vadovaujami A. Knašo, prie kurių prisijungė Danielius Štaras, pratęsė kelionę ir 1960 m. spalio 9 d. pasiekė savo tikslą – Vladivostoką, ir simboliškai į Ramųjį vandenyną išpylė Baltijos jūros vandenį. Kelionė truko 162 dienas, nuvažiuota 11 800 km.
„Jis žuvo prie Gorochoveco miestelio. Tuomet buvo tiesiama automagistralė Maskva–Gorkis. Buvo pripilta daugybė smėlio ir žvyro krūvų, mes vingiavom tarp jų. L.Alseika važiavo pirmas. Tada jį ir partrenkė iš priešakio važiuojanti mašina. (...) Atvyko L.Alseikos artimieji, buvo specialiai užsakytas lėktuvas. Dar kvietė mus grįžti kartu, bet atsisakėm. Atsisveikindama L.Alseikos dukra Milda mums dar davė po 1 000 rublių ir Baltijos jūros vandens – ąžuolinėj talpoj su gintaro dirbiniais, gana nelengvą“ (Evaldas Seibė).
L.Alseika palaidotas Klaipėdoje. 2000 m. čia ant Bangų g. 23-ojo namo, kuriame keliautojas gyveno dešimt metų, sienos atidengta memorialinė lenta.
Atsiminimai. L.Alseikos mokinys, rašytojas Kazys Saja
Rašytojas Kazys Saja papasakojo apie sunkią savo vaikystę, mokslų pradžią Klaipėdos žemės ūkio technikume. L.Alseika buvo mylimiausias jo mokytojas, tokie didūs žmonės vadinami guru. 1951-aisiais, dar tebegyvuojančio Stalino laikais, K.Saja buvo jau ketvirto kurso Klaipėdos žemės ūkio technikumo diplomantas. Kai vežė žmones tremtin, mokytojus tiesiog išvesdavo iš pamokos, dingdavo po nakties, negrįždavo parvykę į namus ar būdavo pašaukti į armiją.
„Žmogus, kuris prieš metus kūrė Klaipėdos muziejų ir prašė mūsų, kaimiečių vaikų, perduoti muziejui įvairių senų dokumentų, knygų, buities reikmenų, šiandien ateina mums dėstyti geodezijos ir miškininkystės! Tai buvo Liudas Alseika. Vėliau sužinojome, jog jis ir Vydūno sekėjas, esperantininkas, vegetaras, laisvamanis, ypatingos tautiškos sąmonės žmogus“, – kalbėjo rašytojas.
Ypatingai K.Sajai įstrigo L.Alseikos paskaita pagal miškininkystės programą, skirtą beržui. L.Alseikai paklausus, kokią ūkinę naudą tėvai, protėviai turėjo iš beržo, mokiniai skubėdavo atsakyti, jog tai ir malkos, lentos, sula, derva. Tai ir anglys kalviams, vantos, vaistingi beržo pumpurai ir rankdarbiai iš beržo tošies... Kažkuris pratarė, jog yra dar ir „beržinė košė“. L.Alseika to ir laukė, visuomet rasdavo tinkamą progą pakalbėti ir apie baudžiavą, beržines rykštes dvaruose ir mokyklose, XIX a. sukilimus ir apie 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą. Ir apie beržynų naudą liaudies ūkiui. „Prieš nukirsdami šį medį pasigrožėkime, koks jis gražus. Tiek žiemą, tiek vasarą“, – jau po paskaitos patarė.
Nepamirštami pasakojimai apie ąžuolą, prisimenant laikus, kuomet mūsų protėviai dar nebuvo krikščionys. Ąžuolynai jiems buvo tarsi šventovės.
Kiekvienas L.Alseikos žodis mokė vieningumo, tautiško sąmoningumo, susitelkimo, ko šiandien jau reikia dairytis su žiburiu...
K.Saja nenutraukė su L.Alseika ryšių ir mokydamasis Klaipėdos mokytojų institute. Dalyvaudavo organizuojamose kelionėse, baidarių žygiuose. Plaukdavo nuo Papilės iki Ventspilio, Venta, Nerimi nuo pačių jos ištakų, Aukštaitijos ežerynu ir Šventąja... Giliai įstrigo plaukimas ypatingo skaidrumo Švento ežeru. Praėjus nemažai metų, K.Saja parašė pjesę „Šventežeris“, kuri buvo suvaidinta 800 kartų! Po kelionių - šilti vakarai prie laužo ugnelės, tarsi stebuklo... Gyvenime taip būna, kartais ta ugnis iš mūsų sklinda...
Caro „ochrankos“ sekamas, už politines pažiūras L.Alseika buvo išmestas iš gimnazijos. Nenorėdamas primesti savo bėdos tėvams, savo noru iškeliavo į Sibirą. Ufoje jis baigė aukštesniąją geodezijos mokyklą, tapo žemės matininku. Susipažino su rusų inteligentija, domėjosi induistika, asmeniškai pažinojo Indijos mistikus. Iš lietuvių tarpo jam buvo artimas Jonas Šliūpas, esperantininkas Antanas Poška, labai dažnai minėdavo Vydūną. Daug keliavo, pabuvojo Moldavijoje, Urale, domėjosi teologija, filosofija.
Kartais gyvenimas įpindavo ir komiškų situacijų: kuomet nekrikštytos dukros Milda ir Ramutė nebuvo priimtos mokyklon, L.Alseika parašė A.Smetonai laišką ir priminė apie Lietuvos Konstituciją, kurioje parašyta, jog „garantuojama sąžinės laisvė!“ Gavo atsakymą su A.Smetonos parašu: „Dėl vienos šeimos Lietuvoj, aš atskiro parėdymo neduosiu!“ Šiek tiek supykęs, L.Alseika nuvažiavo į Biržus ir pakrikštijo dukras protestantėmis. Reikia pasakyti, kad čia buvo ir Vydūno įtaka: jis puikiai suprato, kad protestantai Lietuvai yra davę labai daug.
L.Alseikai teko sėdėti ir Ukmergės kalėjime. Atsitiktinumas - pavyko vokiečių karininkui paaiškinti, už ką jis čia sėdi, ir liko nesušaudytas. Atėjus išvaduotojams, dukterys tuo metu buvo Sibire. Praėjo ne vieneri metai, kol L.Alseika sužinojo, kur jos yra, kokiame lageryje, ir parašė M.Kalininui laišką. Ne J.Stalinui, bet M.Kalininui! Laiškas prasidėjo žodžiais: „Ja otec, ir ty otec...“. Ir šis laiškas pagelbėjo! Dukra Ramutė iš tremties grįžo jau turėdama savo dukrą Svają, kuri dalyvavo šio vakaro renginyje, dalinosi jautriais prisiminimais ir pakomentavo rodomas nuotraukas iš žygio Klaipėda-Vladivostokas.
L.Alseika susirašinėjo su kitais keliautojais, labai ilgai planavo, kokiu keliu būtų galima dviračiais pasiekti Vladivostoką - uostą, iš kurio jis išvažiavo. Galbūt dėl to jį tai traukė, galbūt norėjo padaryti kažkokį žygį, žygį Lietuvos labui, kad ir sovietinės Lietuvos laikais. Jis buvo žmogus, kuris žadino kiekvieną lietuvį būti neabejingu istorijai, savai gamtai, savam kraštui. Kitaip būti negalėjo. Vydūnu galima pavadinti žmogų, kuris supranta, vardan ko jis gyvena, kad Tėvynė gali būti vienas iš motyvų.
Turime mylėti savo kalbą. Kalbą, kuria mes kalbame, kuria kalbėjo L.Alseika, Vydūnas.
„Nėra vienodų dviejų smilčių, vienodų snaigių. Nėra vienodų valandų ir dienų. Kūryba Visatoje tebevyksta. Gerai, kai žmogus tiki kažkuo, kad ir liaudies pasaka su raganom, velniais ir angeliukais. Kai mums pasidaro negera, pagalvokime, jog ir mes esame tame kūrybos procese...“, – baigė savo prasmingą pasakojimą rašytojas K.Saja.
L.Alseikos vaikaitė Svaja
Susitikime dalyvavusi L.Alseikos vaikaitė Svaja rašytojo K.Sajos pasakojimą papildė patikslinimu, kaip jos mama Ramutė su teta Milda atsidūrusios Berlyne buvo išvežtos Sibiran. Jos matė siaubingus vaizdus Berlyne, kuomet jis degė bombarduojamas, matė, kaip degė asfaltas.
Pasirodo, jos dirbo „Lietuvio“ redakcijoje su V.Sidzikausku. Gyveno visai neblogai, ir kada ta redakcija traukėsi į Vakarus, kada jau buvo bombarduojamas Berlynas, jos turėjo „šipmarkes“; joms davė bilietus, kad negrįžtų namo. Ir diedukas joms rašė: „...Negrįžkit namo, čia nieko nėra“. Jos prisiminė, kaip sėdėjo ant suoliuko, kažkur Berlyne. Tas „šipmarkes“ išmetė, sako, mes „važiuosim namo“. Prie jų prisisėdę karininkai pradėjo bendrauti, pažadėjo jas nuvežti į Lietuvą. Ir... atsidūrė Brandenburgo vartų kalėjime. Taip jos pateko į Sibirą...
Apie L.Alseiką – esperantininkai
Susitikime dalyvavo ir esperantininkų. Vytautas Povilas Šilas K.Sajos pasakojimą papildė apie L.Alseiką kaip esperantininką, kuriuo jis tapo 1911 m.: baigęs mokslus, pradėjo keliones po Rusiją. Susidomėjo esperanto kalba. Šios kalbos mokėsi iš savo draugo rusų poeto A.Krasovskio, parašiusio keletą poemų esperanto kalba. 1916-1918 m. lankėsi Japonijoje. Kadangi japonų kalbos nemokėjo, tai jis kalbėjosi esperantiškai. Yra žinoma, kad savo kelionių metu jis vedė esperanto kalbos kursus. Taigi, jis ne tik vydūnistas, induistas, bet ir esperantininkas, dalyvavęs eilėje pasaulinių kongresų, rašė į esperantišką spaudą.
Vakaras buvo prasmingas ir jautrus, puikiai tiko Vydūno metų pradžiai.
Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
