Vilniaus universiteto Lietuvių filologijos fakulteto auklėtinei Godai Zovaitei paskutinis studijų semestras kiek kitoks nei daugumai kolegų. Kol kiti bemieges naktis leidžia bibliotekoje palinkę prie diplominių darbų, Goda irgi nemiega – ją nuo Lietuvos skiria devynių valandų laiko skirtumas. Šiuo metu Goda Zovaitė atlieka praktiką lituanistinėje San Fransisko mokykloje „Genys“ (pagal Švietimo mainų paramos fondo projektą).
- Goda, papasakok, ką čia darai, kokiomis veiklomis užsiimi?
- San Fransisko mokykloje „Genys“ atlieku praktiką, dirbu lietuvių kalbos mokytoja. Čia mokau ketvirtokų-penktokų klasę, joje mokosi dvylika vaikų. Susitinkame vieną kartą per savaitę: mokykloje vaikai mokosi šeštadieniais, nuo 9.30 iki 13.30. Turime dvi lietuvių kalbos pamokas, taip pat čia vaikai mokosi šokių ir dainų su kita mokytoja, kuri ruošia koncertus, šokių pasirodymus, moko dainuoti. Čia būnant ir man norisi organizuoti visokius renginius, labai smagu pačiai susitikti su lietuviais, turiu daug visokių minčių. Jaučiu daug įkvėpimo.
- Ar tavo mokykla – vienintelė San Fransisko lituanistinė mokykla? Kokia yra San Fransisko Lietuvių Bendruomenė?
- Taip, tai vienintelė mokykla San Fransiske. Sakyčiau, kad mokykla ir laiko visą bendruomenę, kuri JAV mastais nėra didelė, bet labai stipri. Čia lietuvių yra apie penkis šimtus, o ne taip toli, Los Andžele, bendruomenė daug didesnė. Tačiau San Fransisko bendruomenė man atrodo labai artima. Čia renginiai vyksta dažnai – jau nuo tada, kai esu, čia vyko Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimai, iš Lietuvos atvyksta liaudies šokių ansamblis, žinau, kad būna rudens pokylis, Kalėdų vakarėlis, kartu švenčiamos Velykos. Labai žymus Cepelinų balius, kuriame visi susitinka, kartu skuta bulves, vaišinasi cepelinais. Dauguma žmonių bendrauja, yra geri draugai, gal ir giminės.
Buvo labai įspūdinga, gal ir iki Lietuvos nuaidėjo, kaip mes šventėme Vasario 16-ąją. San Fransisko rotušė buvo apšviesta Lietuvos vėliavos spalvomis iki pat vidurnakčio. Žmonės aplinkui sveikino lietuvius su Nepriklausomybės diena. Tai buvo gana reikšmingas įvykis... Aš buvau ką tik atvažiavusi iš Lietuvos, tai gal man tas jausmas nebuvo toks, kaip žmonėms, kurie čia gyvena jau dvidešimt metų. Bet vis tiek įspūdinga. Vien pati rotušė yra įspūdinga. O kai dar ji apšviesta Lietuvos vėliavos spalvomis…
Beje, čia žmonės rengia Kauno maratoną! Kauno maratono organizatoriai atsiunčia marškinėlius, medalius, o vietiniai San Fransisko lietuviai prabėga tą patį maratoną, gauna medalius.
- Kodėl nusprendei vykti į šią praktiką? Kaip išsirinkai praktikos vietą? Kokie pirmieji įspūdžiai?
- Mano pagrindinis asmeninis tikslas buvo išsiaiškinti, ar man patinka dirbti su kiek vyresnio amžiaus vaikais, nes turiu nemažai ankstyvosios vaikystės pedagogikos praktikos. Pasirinkau vykti čia, nes mokykla veikia bendruomenės principu, o man buvo labai svarbu turėti bendruomenę.
Mano mokiniai – dešimties-vienuolikos metų amžiaus, o tai gana sudėtingas amžiaus tarpsnis, tad yra iššūkis su jais dirbti bet kokiu atveju, nepriklausomai nuo to, ar esi San Fransiske, ar Lietuvoje.
Kai pirmą kartą sutikau savo mokinius, tikriausiai pamačiau, ko ir tikėjausi – kad bus neramūs, kad sunkiai susikaups ir trūks dėmesingumo. Visą laiką iki šiol bandžiau atsakyti sau į klausimą, kaip jaučiasi šie mokiniai eidami į lietuvišką mokyklą, ir dar šeštadieniais, kaip jie jaučiasi gyvendami Amerikoje, bet laikydamiesi lietuviškų tradicijų.
Taigi visų pirma man reikėjo atsakyti sau į tą klausimą – kas jiems yra lietuvių kalba, ir kaip galiu išryškinti jos mokymosi prasmę. Jie, aišku, maištauja, gal kartais nelabai ir mėgsta eiti į mokyklą – ir nenuostabu, juk šeštadienis. Bet kurdama pamokos planą stengiuosi sujungti Lietuvą ir JAV, kad galėtume palyginti, susieti. Tarkim, Amerikoje seniausias medis yra sekvoja, o Lietuvoje – ąžuolas. Bandau kurti tokias sąsajas, kurios vaikui būtų suprantamos ir priartintų lietuvišką kontekstą prie jo aplinkos.
- Ar pavyko atsakytą į tą klausimą: kas gi jiems yra lietuvių kalba?
- Aš pradėjau galvoti, kad nesvarbu, kaip taisyklingai jie kalbės lietuviškai, bet man turbūt yra svarbiau, kad vaikas, kai jis truputį paaugs ir jam kils identiteto klausimas, turėtų įrankių ieškoti atsakymui. Net ir Lietuvoje gyvendami klausiame – iš kur tavo tėvai? Iš Žemaitijos, iš Aukštaitijos? Man svarbu, kad vaikas galėtų atsakyti į klausimą, kur yra mano šaknys, kas aš esu?
- Kokių sunkumų kyla tavo darbe?
- Vaikai susirenka labai skirtingi. Kai kuriose šeimose abu tėvai yra lietuviai, namuose kalba lietuviškai, bet juk vaikas penkias dienas per savaitę eina į anglišką mokyklą. Tad natūralu, kad turi akcentą ir vis dėlto anglų kalba dominuoja. Kai kurios šeimos yra mišrios, o jei vaikas praleidžia daugiau laiko su vienu iš tėvų, kuris lietuviškai nekalba – jau kalbėti sunkiau.
Tad ruošiu pamokos planą galvodama apie visus vaikus klasėje ir dirbu individualiai su kiekvienu, jei reikia, tenka ir angliškai kalbėti per pamokas, nors stengiuosi kuo mažiau. Gal kartais sunku laikytis programos – norėtųsi mažiau gramatikos, daugiau kalbėjimo, skaitymo, bendravimo.
- Ar pastebi skirtumų tarp vaikų čia, San Fransiske, ir Lietuvoje?
- Man atrodo, kad skiriasi vaikų užimtumas: čia jie lanko daugybę būrelių. Gal taip yra dėl to, kad vaikus iki 12 metų turi visur vežioti tėvai. Dėl to užimtumo jie yra truputį pavargę ir per lietuvių pamokas tai kartais jaučiasi.
Taip pat man atrodo, kad vaikai čia kiek mažiau atviri nei Lietuvoje, sudėtingiau rasti santykį su vaiku. Galbūt dėl technologijų: čia yra Iphon‘ų kraštas, Kalifornija, aplinka čia labai to tiršta. Tame visko turėjimo pasaulyje atrodo truputį sunkiau prieiti iki vaiko širdies. Turiu gerai padirbėti, kad mane prisileistų, reikštų jausmus, pasakytų – man šiandien sunku.
- Kaip tave sutiko bendruomenė? Ar lengva buvo prisitaikyti naujoje vietoje?
- Bendruomenė mane sutiko nuostabiai. Dar būdama Lietuvoje gavau net kelis pasiūlymus, kur galėčiau gyventi, visi rūpinosi, kaip aš važinėsiu į mokyklą, ir panašiai. Galiausiai apsigyvenau su šeima, kurioje yra keturi vaikai. Padedu jiems ruošti lietuvių namų darbus.
Vasario 16-ąją ėjome į lietuvišką restoraną ir vienu metu, sėdint ten, atrodė keista ir nuostabu, kad aš esu JAV. Bendruomenė tokia stipri ir taip tave sutinka, kad gali pamiršti, jog esi ne Lietuvoje.
Labai džiaugiuosi, kad esu čia. Prieš važiuodama galvojau: juk man čia reikės ir priprasti prie aplinkos, ir dirbti, o juk viskas taip skiriasi. Pratinausi, pratinausi ir galų gale supratau, kad man čia labai patinka ir kol kas išvažiuoti visiškai nenoriu. Ir tikrai matau prasmę to, ką čia darau, man tai yra labai svarbu. Dar jokioje kitoje pasaulio šalyje nesijaučiau taip gerai. Ir paskutiniu metu man labai aidi frazė: lietuviu čia išlikti labai paprasta.
- Ar nebuvo baisu vykti į tokią tolimą šalį? Ką patartum žmonėms, svarstantiems, ar vykti į tokią praktiką?
- Bijojau važiuoti, bet dėl juokingų priežasčių. Mane labai gąsdino vienuolikos valandų skrydis. Ir dar bijojau, kaip man seksis parengti pamokos planą. Dėl to, kaip seksis sutarti su vaikais, žmonėmis, nesijaudinau. Parengti pamokos planą sekasi gerai ir man labai patinka – pamoką kuriu pati, tai labai įdomu.
Manau, kad vykdamas turi turėti tikslą, klausimą, į kurį nori sau atsakyti, kitaip kaži ar verta trenktis per visą pasaulį. Jei nėra tikslo, prasmės, paprasčiausiai gali būti per sunku ten būti. Bet, žinoma, tai irgi yra patirtis – nuostabi, auginanti. Tikrai palinkėčiau važiuoti, daryti, pamatyti.
- Kokie tavo ateities planai?
- Norėčiau dirbti mokykloje. Darželyje irgi smagu, bet mokykloje man patinka tai, kad galiu mokyti lietuvių kalbos. Kaip bus, kai grįšiu, sunku pasakyti, bet būti mokytoja – nuostabu, tai įdomus, kūrybingas darbas, tai yra kaip gyvenimo būdas.
Živilė Miežytė, pasauliolietuvis.lt
Godos Zovaitės asm. archyvo nuotraukos
