Apie Amerikoje gyvenančių tautiečių veiklą rašyti nėra lengva. Vien todėl, kad, kaip žinoma, po Jungtines Amerikos Valstijas pasklidę daugiau nei pusė milijono lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių. Vieni lietuvybei neabejingi žmonės dalyvauja JAV lietuvių bendruomenės, kurią sudaro apie 60 apylinkių, organizuojamuose renginiuose, kiti patys imasi iniciatyvos ir savo gyvenamojoje vietovėje buria lietuviškus meno, sporto kolektyvus, dar kiti dirba vaikų švietimu besirūpinančiose lituanistinėse mokyklose, prisideda prie paramos ir labdaros fondų ar kitokių organizacijų gyvavimo, leidžia lietuvišką spaudą, remia lietuvių organizacijas finansiškai ir kt. Kiekvieno jų veikla siekiant bendro tikslo – neprarasti tautinės tapatybės, ryšio su Lietuva, išsaugoti lietuvių kalbą, tradicijas ir papročius bei perduoti visa tai būsimoms kartoms – yra labai reikšminga.
Nesiekdami aprėpti didžiulės JAV lietuvių bendruomenės veiklos (nes, ko gero, apie tai būtų galima parašyti ne vieną knygą), šįkart nusprendėme pažvelgti į Ilinojaus valstijoje, Čikagos apylinkėse, Lemonte esančio Pasaulio lietuvių centro gyvenimą. Šį centrą neabejotinai galima vadinti lietuviškos kultūros židiniu JAV. Įdomiausia tai, kad apie lietuvybės sklaidą šiame Amerikos kampelyje kalbėjomės ne su vyresnės kartos atstovu, atvykusiu iš Lietuvos prieš daug metų, o su Amerikoje gimusiu ir augusiu, Pasaulio lietuvių centre jau daugiau nei 1,5 metų dirbančiu 25 metų Šarūnu Daugirdu. Įdomu į JAV lietuvių veiklą, jos prasmę pažvelgti Lietuvoje vos keletą kartų buvusio jaunosios kartos atstovo akimis.
Po centro stogu – apie 40 lietuviškų organizacijų
Pasaulio lietuvių centras, kaip ne pelno siekianti organizacija, Lemonte buvo įkurtas 1987 metais. Šiuo metu čia savo veiklą vykdo maždaug 40 lietuviškų organizacijų, iš kurių 35 yra ne pelno siekiančios. Pastarąsias, pasak šio centro lėšų telkimo ir rinkodaros koordinatoriaus Š. Daugirdo, vienija bendras tikslas – puoselėti lietuvišką kultūrą, tautiškumą, tęsti lietuvišką veiklą.
Viena seniausių lietuviškų organizacijų, įsikūrusių Pasaulio lietuvių centre, – Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija, kuri lietuvių kalba skelbia Kristaus evangeliją, puoselėja lietuviškas religines tradicijas ir papročius, katalikiškai auklėja jaunimą lietuviškoje aplinkoje. Čia mišios lietuvių kalba aukojamos ir darbo dienomis, ir sekmadieniais. Kartą per mėnesį vyksta mišios vaikams.
Itin daug lietuvių savaitgaliais suplūsta į Astos Zimkus vadovaujamą Lietuvių dailės muziejų. Pasak vadovės, po jo skėčiu sutelpa Tautodailės institutas, Medžio skulptūrų ekspozicija, Lietuvių dailės muziejaus salė ir galerija pavadinimu „Siela“. Muziejaus salėje tradiciškai vyksta koncertai, poezijos vakarai, kamerinio teatro spektakliai, rečitaliai, skaitomos paskaitos, žiūrimi filmai. Pasak A. Zimkus, ši salė būna užimta bene kiekvieną savaitgalį. Galerijoje „Siela“ parodos keičiamos maždaug kas dvi ar tris savaites – rūpinamasi, kad muziejus būtų kintanti vieta. „Daugumai muziejai asocijuojasi su nekintančiais eksponatais, solidžia istorija ir sutelkta ramybe. Mano vizija yra šiek tiek kitokia – kad galerija ir muziejaus salės būtų gyvos, pilnos klegesio, o ne tylaus šnabždėjimo… plojimų, juoko, muzikos, o ne kritiškų žvilgsnių“, – savo viziją atskleidė A. Zimkus.
Be Lietuvių dailės muziejaus, centre taip pat įkurtas Lietuvių skautų sąjungos (LSS) 1984 metais įsteigtas LSS archyvas-muziejus.
Pasaulio lietuvių centre penktadienio vakarais ir šeštadieniais girdėti didelis vaikų klegesys – lietuvaičiai renkasi į pamokas šiame centre esančioje Maironio lituanistinėje mokykloje. Tai didžiausia pagal mokinių skaičių (ją lanko daugiau nei 600 vaikų) Čikagos apylinkėse dirbanti lietuviška mokykla, gyvuojanti daugiau nei pusę amžiaus. Jos įkūrimo data laikomi 1959 metai – kai mokytoja Ona Abromaitienė, supratusi, kad vaikus reikia mokyti lietuvių kalbos, į savo namus pakvietė 10 mokinukų. Per daugiau nei pusę amžiaus mokyklos misija nesikeitė – ji siekia teikti išsilavinimą, paremtą tautine kultūra ir žmogiškosiomis vertybėmis, ugdyti ir skatinti kiekvieną mokinį kurti ir veikti besikeičiančioje visuomenėje remiantis tautine savimone. Vaikai čia ne tik mokosi lietuvių kalbos ir literatūros, bet ir susipažįsta su Lietuva, jos istorija, geografija, tautosaka, tautodaile. Su lietuvių literatūra susipažinti, lietuvių kalbą lavinti jie gali ne tik per pamokas, bet ir skaitydami lietuviškas knygas, kurių centre įkurtoje bibliotekoje sukaupta daugiau nei 3000. Paminėtina, kad mokyklą daugiausia lanko jau Amerikoje gimę vaikai, kurių dalies tėvai taip pat gimė ir augo nebe Lietuvoje.
Tiesa, mažiausieji (18 mėnesių–3 metų amžiaus) iš pradžių lanko grupę „Pipirų ratelis“, kiek vėliau – lietuvišką darželį „Žiburėlis“, o tik tada jų ugdymą į savo rankas perima gausus Maironio lituanistinės mokyklos mokytojų kolektyvas.
Po Pasaulio lietuvių centro Lemonte stogu skamba lietuvių chorų – „Dainava“, Matulaičio misijos choro, Matulaičio misijos vaikų choro ir Lietuvių operos choro – dainos, repetuoti renkasi kelios įvairaus amžiaus lietuvių šokių grupės: „Spindulys“, „Grandis“ ir „Lietuvos Vyčiai“.
Daug lietuvių pritraukia ir centre įsikūrusios sporto organizacijos: krepšinio (Čikagos lietuvių krepšinio lyga, „Lituanicos“ krepšinio klubas, kuriame treniruojasi ir žaidžia įvairaus amžiaus krepšinio mėgėjai), futbolo, tinklinio ir stalo teniso klubai. Sporto entuziastų į didžiausią centro sporto salę susirenka bene kasdien. Buriamasi ne tik mokytis sporto meistriškumo paslapčių iš patyrusių trenerių, bet ir pasivaržyti įvairiose rungtynėse.
Centre, žinoma, renkasi JAV lietuvių bendruomenės Lemonto apylinkės nariai, įsikūręs šios apylinkės Socialinių reikalų skyrius. Jame veiklą plėtoja ir dar dvi lietuvybės puoselėjimui itin svarbios organizacijos: Lietuvių fondas ir Vydūno jaunimo fondas. Pastarasis remia Amerikoje gyvenančius lietuvius studentus, priklausančius Akademiniam skautų sąjūdžiui, 2014 m. spalio mėnesį atšventusiam 90-ąjį jubiliejų. O Lietuvių fondo, gyvuojančio nuo 1962 metų, pagrindinis tikslas yra išlaikyti ir remti lietuvišką kultūrą, švietimą, lietuviškos veiklos centrus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lietuvoje ir visame pasaulyje. Per 52 veiklos metus Lietuvių fondas viršijo savo užsibrėžtus tikslus, skirdamas įvairiems lietuviškiems projektams bei stipendijoms daugiau kaip 16 milijonų JAV dolerių paramos. Paminėtina, kad, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 metais, Lietuvių fondas papildomai skyrė vienkartinę 1 milijono 354 tūkstančių JAV dolerių paramą Lietuvos kultūros ir švietimo institucijoms. Šis didžiausias išeivijoje labdaros fondas remia projektus ir veiklą, padedančią emigrantų bendruomenėse išlaikyti lietuviškąjį paveldą ir tradicijas.
Trumpai apžvelgus Pasaulio lietuvių centre lietuvišką veiklą plėtojančias organizacijas, galima teigti, kad čia renkasi patys įvairiausi žmonės: nuo vaikų iki garbaus amžiaus sulaukusių lietuvių, nuo menininkų iki sportininkų. Prie organizacijų veiklos prisideda daugybė savanorių.
Atviri kitoms Lemonto organizacijoms ir anglakalbiams
Š. Daugirdo teigimu, pastaruoju metu centro patalpomis pradėjo naudotis ir Lemonto apylinkėje gyvenančių kitų tautybių žmonių organizacijos, pvz., lenkų futbolo klubas. „Kadangi turime dideles patalpas, norime, kad jomis galėtų pasinaudoti ne tik lietuviai, kad būtume prieinamesni Lemonto bendruomenei, kad vietiniai žinotų, kas mes esame ir jog jie yra čia laukiami“, – sakė pašnekovas. Tad nekeista, jog informaciją apie šio centro veiklą stengiamasi pateikti tiek lietuvių, tiek anglų kalba. Vartoti dvi kalbas svarbu ir dėl to, kad į centrą dažnai kreipiasi lietuviškai nekalbantys lietuvių kilmės žmonės (jų seneliai, proseneliai buvo lietuviai), ieškantys savo šaknų. Šiuo atveju anglų kalba labai praverčia, nors per centre vykstančius renginius iš esmės vartojama lietuvių kalba.
Renginių gausa
Prakalbus apie centre dažnai vykstančius renginius, Š. Daugirdas pažymi, kad daugiausia įvairias šventes organizuoja pačios centre įsikūrusios organizacijos: Lietuvių dailės muziejus, Maironio lituanistinė mokykla, JAV lietuvių bendruomenės Lemonto apylinkė, meno kolektyvai ir kt. Žinoma, čia susibūrusios lietuvių šeimos pamini svarbiausias ir gražiausias metų šventes, pvz., Kūčias, Kalėdas, Velykas. Lietuviai taip pat mini valstybines Lietuvos šventes, įsimintinas istorines datas: Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Amerikoje kuriančių lietuvių menas pristatomas Lietuvos dailės muziejuje, lietuviškos dainos skamba chorų koncertuose, tautinius šokius demonstruoja centre įsikūrę šokių kolektyvai. Vakarais ir savaitgaliais čia verda tikras lietuviškas gyvenimas. „Nuostabu, kiek čia prisirenka žmonių. Šiaip centras yra didelis – maždaug 150 000 kv. pėdų (apie 14 000 kv. m – red. past.) pastatas, stovintis ant 18 akrų (apie 7,2 ha – red. past.) žemės. Tačiau vakarais, ypač savaitgaliais, kai centre veiklos daugiausia, kartais jame net trūksta vietos“, – sakė Š. Daugirdas.
Viena iš naujovių – anglų kalbos kursai lietuviams
Pasaulio lietuvių centre ne tik verda kultūrinis lietuvių gyvenimas, renkasi sporto mėgėjai ir tikintieji – prieš daugiau nei metus čia prasidėjo ir lietuviams Amerikoje integruotis padedantys anglų kalbos kursai. „2014 metų žiemą gavome nemažai prašymų rengti anglų kalbos kursus naujai atvykusiems lietuviams, – pasakojo Š. Daugirdas. – Nors anksčiau tokių kursų nebuvo, pagalvojome, kad, jeigu yra paklausa, reikia padėti lietuviams išmokti šio krašto kalbą. Pasamdėme profesionalią anglų kalbos mokytoją, išplatinome skelbimus, registravome studentus, pirkome knygų. 2014 m. pavasarį pirmąją kursų sesiją sėkmingai baigė šeši studentai.“ Sulaukta gerų atsiliepimų. „Labai patiko anglų kalbos mokytoja. Buvo justi jos profesionalumas, ji labai lengvai bendravo su studentais. Baigusi kursus labiau pasitikiu savimi, nebijau bendrauti su kitais. Žinoma, vis dar padarau klaidų, tačiau manau, kad tai natūralu. Rekomenduočiau kursus savo draugams!“ – teigė Jolanta Monkeliūnaitė, 2014 m. anglų kalbos kursų absolventė. 2015 metų žiemą prasidėjo antroji kursų sesija su naujais studentais. 2015 m. gegužės mėnesį ją sėkmingai baigė septyni žmonės. Pasak pašnekovo, jau planuojama kita kursų sesija, kuri prasidės šių metų rugsėjo mėnesį.
Pastangos išlaikyti ir gerinti centrą
Pašnekovas teigė, kad per mėnesį Pasaulio lietuvių centre apsilanko apie 12 000 žmonių. Tai įspūdingas skaičius, todėl labai svarbu išsaugoti ir vis gerinti šį centrą, kuris suburia lietuvius draugėn. Š. Daugirdas atskleidė, kad vien pastato priežiūros darbams, žemės ir kitiems mokesčiams per metus reikia maždaug 800 000 JAV dolerių. Kaip surinkti tokią sumą? „Išsilaikome iš to, ką organizacijos moka už patalpų naudojimą, iš aukų ir įvairių kitų šaltinių, – pasakojo Šarūnas. – Centrui išlaikyti pinigų surenkame, tačiau pastatas yra senas – daugiau nei 50 metų, – todėl jam atnaujinti prireikia nemažų papildomų lėšų. Stengiamės sukurti žmonėms kuo daugiau galimybių mus paremti. Pavyzdžiui, verslininkai gali sporto salėje iškabinti savo verslo plakatus ir paremti centrą. Taip pat siūloma PLC kortelės programa: žmogus aukoja 100 dolerių ir gauna kortelę, kurią parodęs mūsų verslo partneriams (jų yra apie 30; tai daugiausia lietuvių įmonės) gauna nuolaidų. Tai naudinga ir centrui, ir kortelės turėtojams, ir verslininkams, kuriuos reklamuojame.“
Surinkti lėšų padeda ir centro kasmet organizuojami renginiai. Pagrindiniai – metinis pokylis, Atvelykio vaišės, golfo turnyras, vasaros gegužinė ir Kalėdinė mugė. „Turime Moterų renginių komitetą. Jo narės gamina koldūnus, paskui mes juos pardavinėjame, – pasakojo Š. Daugirdas. – Didžiojoje Riškus sporto salėje kasmet rengiama madų paroda, į kurią susirenka daugiau nei 450 žmonių. Džiaugiamės, kad jau kelerius metus iš eilės išparduodami visi šio renginio bilietai. Galima didžiuotis gabiais lietuviais – praėjusiais metais visi parodos eksponatai buvo sukurti Amerikoje gyvenančių tautiečių.“
Svarbus bendruomenės jausmas
Apžvelgus, kas gi vyksta Pasaulio lietuvių centre Lemonte, kalba pakrypo apie patį pašnekovą. Š. Daugirdas yra vienas iš nedaugelio jaunosios kartos atstovų, dirbančių šiame centre. Paklaustas, kodėl, baigęs komunikacijų ir verslo studijas Ilinojaus universitete, pasirinko dirbti ne kokioje nors amerikiečių bendrovėje, o lietuvių organizacijoje, ilgai nesvarstė: „Man patinka čia dirbti jau vien dėl to, kad labai smagu vartoti dvi kalbas: anglų ir lietuvių. Jeigu dirbčiau amerikiečių įmonėje, turbūt neturėčiau tiek progų vartoti lietuvių kalbą. Bet to, man labai svarbus bendruomenės jausmas, patinka būti su kitais lietuviais; gerai sugyvename su kolektyvu. Dar patinka, kad mano darbas yra gana kūrybiškas: tenka nuolat galvoti, kaip patobulinti centrą ir jo veidą viešojoje erdvėje. Paskui reikia naujai sugalvotus projektus vykdyti, o tam ne visada būna instrukcijų. Dažnai improvizuojame, eksperimentuojame. Tad šiame darbe nėra rutinos.“
Reikėtų paminėti, kad ne tik Š. Daugirdas, bet ir jo tėvai gimė Amerikoje, tačiau jis puikiai kalba ir rašo lietuviškai. „Mano seneliai 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos, o 1949 metais imigravo į JAV. Čia gimė mano tėvai, – apie šeimą pasakojo pašnekovas. – Mano tėvas yra vienas iš „Draugo“ laikraščio tarybos narių, bando atnaujinti šį Amerikos lietuviams skirtą leidinį. Prieš metus pradėjo leisti anglišką laikraščio versiją „Draugas News“. Taip pat jis yra laikinas leidinio „Lithuanian Heritage“ redaktorius. Šie angliški leidiniai pritaikyti tiems, kurie nebekalba lietuviškai arba šios kalbos neišmoko, tačiau domisi savo šaknimis. Tokių žmonių išties yra nemažai. O mama daugiausia prisideda prie Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos ir ateitininkų, konkrečiau, prie moterų ateitininkių korporacijos „Giedra“, veiklos.“
Š. Daugirdas prisimena, kad jį nuo vaikystės supo lietuviai. „Pasaulio lietuvių centre lankydavomės beveik kiekvieną savaitgalį. Aš ir trys mano broliai lankėme centre įkurtą lietuvišką darželį „Žiburėlis“, visi baigėme Maironio lituanistinę mokyklą, dainavome „Vyturio“ vaikų chore. Beveik prieš 10 metų pradėjau lankyti „Dainavos“ chorą. Kiekvieną sekmadienį su šeima važiuodavome į lietuviškas mišias. Vėliau žaidėme „Lituanicos“ krepšinio komandoje“, – savo veiklą nuo mažų dienų prisiminė Š. Daugirdas, kuris iki šiol dainuoja „Dainavos“ chore. O ir dabartiniai jo geriausi draugai yra lietuviai, su kuriais susipažino ateitininkų organizacijoje, Maironio mokykloje, „Lituanicos“ krepšinio klube, „Dainavos“ stovykloje. „Man daug arčiau prie širdies lietuviai draugai, nes su jais turime bendras šaknis“, – atviravo Šarūnas.
Tėvų ir mokytojų pastangos perduoti lietuvišką kultūrą vaikams
Paprašytas papasakoti apie patirtį mokantis Maironio lituanistinėje mokykloje ir prisiminti, kas jį motyvavo ją lankyti, pašnekovas atviravo: „Labiausiai motyvavo tėvai, sakydami, kad mokytis čia labai svarbu. Be to, kadangi mano geriausi draugai taip pat lankė Maironio mokyklą, todėl man čia vykti šeštadieniais buvo smagu. Žinoma, kartais su broliais savaitgalio rytais dejuodavome, kad kol amerikiečiai draugai žiūri visokius filmukus, valgo spalvingus javainius, mes vargstame ir mokomės, pvz., Lietuvos upių pavadinimus. Vis dėlto tuos laikus prisimenu su malonumu: nebuvo šeštadienių be išdykavimų, be juokų, be draugysčių. Bet to, man patikdavo mokytis kalbą, dainuoti, šokti. Manau, kad nemažai išmokau per lietuvių kalbos, literatūros, istorijos, geografijos pamokas.“
Reikėtų paminėti, kad tarp Maironio lituanistinės mokyklos absolventų esama ir ketvirtosios kartos lietuvių, puikiai kalbančių lietuviškai ir aktyviai prisidedančių prie lietuvybės puoselėjimo Amerikoje. Vienas jų – Justinas Riškus, tapęs istorijos mokytoju, dalyvavęs ekspedicijoje „Misija Sibiras“ (jis pirmasis Amerikos lietuvis, dalyvavęs šiame žygyje) ir išleidęs knygą „Lithuanian Chicago“. Viename interviu laikraščiui „Draugas“ (2013), paklaustas apie lietuvių kalbos išsaugojimą, lietuvybės puoselėjimą, jis yra sakęs: „Augant man kartais tos lietuvybės nelabai reikėjo, tačiau dabar už tai, kad tėvai man ją įskiepijo, esu jiems be galo dėkingas. Tik dėl jų pastangų ir pasiaukojimo aš ne tik moku kalbėti lietuviškai. Jie ,,pririšo“ mane prie lietuviškų šaknų, leido suprasti, kokia nepaprasta šalis yra Lietuva. Amerika – puiki šalis, ir nuostabu, kad šiame didžiuliame tautų katile galiu pasijusti žmogumi, turinčiu savo neprarastą tapatybę. Jeigu ne tėvų ir mokytojų pastangos, tos tapatybės neturėčiau. <…> Įdomiausia tai, kad tai ypač gerai pradėjau suprasti pats tapęs tėvu. Kaip ir mano tėvai, aš su savo sūnumi kalbuosi tik lietuviškai ir viliuosi, kad jis bus penktoji Riškų karta Amerikoje, kalbanti lietuviškai.“
Kas ta lietuvybė?
Su Š. Daugirdu bandėme pasvarstyti, kas ta lietuvybė ir kodėl vieni neįsivaizduoja savo gyvenimo be lietuviškos veiklos, o kiti baigia pamiršti lietuvių kalbą ir nesidomi bendruomenės gyvenimu.
Šarūnas teigė dažnai mąstantis apie lietuvybės sąvoką. „Dažnai kyla klausimas, kas iš tikrųjų yra ta lietuvybė, – prisipažino pašnekovas. – Manau, kad dauguma iš mano draugų neplanuoja grįžti į Lietuvą. Bet dalis tų, kurie nesidomi lietuviška veikla ir beveik nevartoja lietuvių kalbos (lietuviški žodžiai tarsi tampa tik kalbos prieskoniu, kai norima perteikti kokią nors emociją), vis tiek sako, kad norėtų sukurti šeimą su lietuvaite (lietuviu), jiems tai yra svarbu. Ir kai kurie netgi tvirtina norintys, kad jų vaikai išmoktų lietuviškai.“ Šarūnas, mėgstantis stebėti žmonių pokyčius ir pradėjęs rašyti iš dalies psichologinę knygą apie asmenybės brendimą, neatmeta galimybės, kad lietuviai, kurie dabar visiškai nesusiję su lietuviška veikla, sukūrę savo šeimas, galbūt panorės į ją įsitraukti. Juk ilgainiui žmonių prioritetai keičiasi.
Tęsiant kalbą apie lietuvybę, Š. Daugirdas svarstė: „Manau, kad kitoje šalyje gyvenantys lietuviai turi tris pasirinkimo galimybes: nuo lietuvybės pabėgti arba bandyti ją išlaikyti tokią, kokia buvo tėvų ir senelių laikais, arba ją kaip nors atnaujinti. Kaip pavyzdį imkime kalbą. Man įdomu tai, kad kai kurie organizacijų vadovai oficialiai ragina, kad kiti jų nariai kalbėtų lietuviškai, o patys tarpusavyje kalba angliškai. Aš pats esu buvęs tokiu vadovu. Pradedu manyti, kad tai turbūt nėra veiksmingas būdas išlaikyti lietuvių kalbą Amerikoje. Viena psichologė, šeimos draugė, man yra pasakiusi, kad apskritai žmogus bus motyvuotas išmokti kalbą, jei jos mokėjimas jam padės sėkmingai integruotis bendruomenėje. Manau, kad mes (organizatoriai) turime labiau stengtis pristatyti lietuvių kalbą kaip naudingą, pabrėžti dviejų kalbų mokėjimo pranašumus.“ Remiantis Šarūno išsakytais teiginiais, galima manyti, kad norint jaunajai kartai perduoti lietuvių kalbą, kultūrą, svarbūs ne tik emociniai argumentai (pvz., kad Lietuvoje – jų šaknys, todėl privalu pažinti šalį, jos kultūrą, išmokti jos kalbą), bet ir pragmatiniai elementai: žmogus turi suprasti, kuo jam gali būti naudinga lietuvių kalba, kultūra ir t. t.
Pasaulio lietuvių centras Lemonte – būtent ta vieta, kurioje telkiasi tautiškumo puoselėjimo svarba neabejojantys lietuviai, kurioje kiekvienas gali atrasti bendraminčių ir širdžiai mielos veiklos, kurioje sudarytos puikios sąlygos ugdyti jaunąją lietuvių kartą. Tai vieta, kurioje žmonės pasijunta tarsi esantys mažytėje Lietuvoje. Tik vieni tikrąją Lietuvą kitapus Atlanto iki šiol prisimena su ilgesiu ir meile, kiti yra vos keletą kartų joje viešėję, o dar kiti galbūt dar tik ketina savomis akimis pamatyti tai, apie ką tik girdėjo iš vyresnių artimųjų lūpų.
Baigiant straipsnį norisi padėkoti visiems lietuviams, kurie negaili laiko ir pastangų siekdami išsaugoti savo tėvų, senelių ir ankstesnių kartų palikimą, perduoti jį savo atžaloms ir taip užtikrinti lietuvybės sklaidos Amerikoje tęstinumą. Nes dalelė Lietuvos yra ir ten, kur gyvena lietuviais save laikančių žmonių.
Inga Nanartonytė. Straipsnis pasirodė www.lietuve.lt
Nuotraukos Dainos Čyvienės, Š. Daugirdo, ČLKL, Rūtos Pažemeckienės, „Elevant Productions“, Ernesto Stanulio, Manto Ivanausko „Mamų unijos“, LR Vyriausybės kanceliarijos ir Pasaulio lietuvių centro.
