Kino centro „Romuva“ ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojami lietuviško kino (pa)tyrimai „Subtitrai“ naują sezoną pradeda nuo premjeros – jaunosios kartos režisieriaus Domo Vilčinsko trumpametražės dramos „Sugrįžimas“.
Filmų kūrėjo Emilio Vėlyvio įkvėptas, kino ir televizijos produkcijos studijas Londone baigęs 23 metų režisierius tikina, kad Lietuvos kinui reikalingi plunksnos meistrai ir natūralesni dialogai.
Gimtajame Kaune pristatomas jo filmas „Sugrįžimas“ – istorija apie du jaunus žmones, kurie atsitiktinai gauna antrą šansą tarpusavio santykiams. Per vieną neeilinę dieną korupcijos, savanaudiškumo, emigracijos ir kitų lietuviškų socialinių realijų fone filmo pagrindinis herojus pasiryžta peržengti savo moralines ribas dėl savo asmeninės gerovės, tačiau, net pats to nežinodamas, jis peržengia kur kas daugiau, nei jam pačiam atrodo.
Visa Lietuvos istorija ir geopolitinė padėtis yra labai įdomi, todėl būtų galima sukurti savą milijoninę auditoriją pritraukiančio televizijos serialo „Sostų karai“ (angl. „Game of Thrones“) versiją, bet trūksta dramaturgų ir didesnio valstybes dėmesio kultūrai, pritraukiant užsienio investicijas.
Pokalbis su D.Vilčinsku – apie kiną, istoriją ir situaciją, kai pinigų stygius ne trukdo, bet padeda kurti.
- Kaip prasidėjo Jūsų kino kelionė?
- Kaip ir dauguma, savo mėgstamą veiklą atradau mokykloje. Paauglystėje kinas buvo tarsi eksperimentas – pradėjau bandyti filmuoti ir montuoti. Vėliau Kaune išbandžiau edukacinę kino studiją „Kadras“, lankiausi įvairiose stovyklose. Vienoje jų veiklas vedė režisierius Emilis Vėlyvis. Tuo metu buvo pasirodęs jo filmas „Zero“ ir nieko panašaus į E. Vėlyvį tuo metu Lietuvoje nebuvo. Jo patarimai ir padrąsinimai paskatino mane ne tik žaisti kino aikštelę, bet ir pradėti kurti. Tada dar vietinėje studijoje Laikinojoje sostinėje su draugais sukūriau pilnametražį filmą „Parodyk mane“, o 2012 m. išvykau į Londoną studijuoti kino ir televizijos produkcijos Vestminsterio universitete.
- O kodėl nusprendėte grįžti ir kurti į Lietuvoje? Ar čia nėra sudėtingesnės sąlygos?
- Taip, Lietuvoje kurti sunkiau, bet lengviau priartėti prie režisūros. Studijų metais Londone dirbau laisvai samdomu režisieriaus asistentu reklamos, muzikinių klipų, televizijos bei trumpametražio kino projektuose. Tai buvo patirtis, kuri leido suprasti, kaip veikia įvairios specialybės kine, ir įsitikinti, jog būtent režisūra, o ne kita specialybė yra tai, ką noriu daryti kino aikštelėje. Tai be galo žavėjo, nes vienu metu turi suprasti įvairius vaizdo ir garso techninius aspektus, kitu – jausti žmones ir gebėti kontroliuoti visą kūrybinį procesą bei pasakoti istoriją. Suvokiau, jog nenoriu dešimt metų tik asistuoti, todėl nusprendžiau grįžti ir siekti režisūros. Norėdamas viską daryti čia ir dabar, bebaigiant studijas Anglijoje, Lietuvoje jau buvau pradėjęs kurti „Sugrįžimą“.
- Ar „Sugrįžimas“ yra pirmasis Jūsų režisuotas trumpametražis filmas?
- Lietuvoje – pirmasis. Iki jo Vestminsterio universitete kūriau trumpą vesterną „Pasitikėjimas“ (angl. „Trust“), bet „Sugrįžimas“ yra pirmasis mano draminis/romantinis trumpametražis kūrinys. Kadangi esu jaunas, norisi viską išbandyti, todėl ir pasirinkau šį pasakojimo būdą. Kitas aspektas – biudžetas. Tikrai nebūtų pakakę pinigų pilnametražiui filmui.
- Kokia yra pagrindinė filmo idėja?
- Filmas yra įkvėptas neįtikėtinų situacijų, į kurias turbūt galima įsivelti Lietuvoje ar Rytų Europoje, taip pat ir mano asmeninės nemalonios patirties su valstybės tarnautojais Lietuvoje. „Sugrįžimo“ idėja – iš užsienio grįžusio jaunuolio netikėti nuotykiai gimtinėje ir toks pats atsitiktinis antras šansas senai meilei.
- Gimtąjį Kauną pasirinkote neatsitiktinai?
- Tikrai taip. Pirmiausia, Kaune kinui skirtų scenų filmuojama daug mažiau nei Vilniuje, todėl norėjosi parodyti kuo daugiau šio išskirtinio miesto. Kitas aspektas – viskas sava. Neįtikėtina, bet dvi savaites trukusių filmavimų metu visa dešimties žmonių kūrybinė komanda gyveno mano močiutės bute, kai ji tuo metu buvo išvykusi. „Sugrįžimas“ turi daug smagių istorijų iš filmavimų Kaune, o ir vietiniai žmonės, su kuriais teko susidurti, buvo labai draugiški bei tolerantiški.
- Kaip jaunosios kartos lietuvių režisieriui, ar Jums viskas patinka lietuviškame kine?
- Daugelis sako, kad pagrindinė lietuviško kino problema – maža rinka, biudžetas. Negalima kaltinti pinigų trūkumo ar mažos rinkos – reikia provokuoti kūrybiškumą ir ieškoti originalių spendimų. Žinoma, Lietuvoje yra daug nesklandumų: trūksta puikių kino scenaristų, rašytojų, dramaturgų. Vienas didžiausių iššūkių – dialogai, jie lietuviškame kontekste skamba pakankamai nenatūraliai, tarsi skaitytume literatūrą. Taip pat reikia mokytis žanrų, lietuviškame kine jie sunkai atskiriami. Visa Lietuvos istorija ir geopolitinė padėtis yra labai įdomi, todėl būtų galima sukurti savą milijoninę auditoriją pritraukiančio televizijos serialo „Sostų karai“ (angl. „Game of Thrones“) versiją, bet trūksta dramaturgų ir didesnio valstybes dėmesio kultūrai, pritraukiant užsienio investicijas.
Nuotraukoje: Kadras iš filmo
VDU informacija
