Balzeko lietuvių kultūros muziejus kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutu, Latvių liaudies meno muziejumi bei Čikagos estų namais rengia parodą apie asmenis, II Pasaulinio karo metais palikusius savo tėvynes ir pasitraukusius į Vakarus. Šiam dideliam projektui, kuris tęsis ir kvies į įvairius renginius ištisus metus, renkami liudininkų pasakojimai, atsiminimai, nuotraukos, dokumentai.

Norėdami iš anksto supažinti su paroda, kviečiame skaityti „Perkeltųjų asmenų istorijas“, šį kartą jums pateikiame Marijos Januškaitės – Kriaučiūnienės pasakojimą.

Išvykimas

Marijona (Marija) Januškaitė gimė 1921 m. Janonių kaime, Ukmergės rajone, Ignaco ir Marijonos Januškų šeimoje. Vyresniųjų brolių padedama, Marija 1942 m. sėkmingai baigė mokytojų seminariją Kaune. „Tik iš vieno dalyko turėjau kiek žemesnį įvertinimą – iš geografijos, - nusijuokia ponia Marija. - Aš taip mylėjau savo kraštą, jog kitos, tolimos šalys man nebuvo tokios įdomios, tuomet aš net negalėjau įsivaizduoti, kad visai netrukus išvyksiu iš Lietuvos visam laikui.“

Tačiau 1944 m. nesiliaujantys bombardavimai Kaune brolius Januškas privertė apsispręsti skubotam išvykimui. Tik laimingo atsitiktinumo Marija išvengė galimų rimtų sužeidimų. Prieš pat bombardavimą Marija vieno iš brolių buvo nuvesta į rūsį. Visai netrukus, jos kambaryje, ant lovos, kurioje ką tik gulėjo, pažiro krintančių bombų smūgio išdaužti langų stiklai. Tai buvo paskutinis įvykis, lėmęs apsisprendimą palikti bombarduojamą Kauną.

Marija, su broliu Juozu ir jo žmona pasiėmę tik pačius būtiniausius daiktus, kadangi manė išvykstantys tik trumpam laikui, iki kol pasibaigs bombardavimai, 1944 m. išvyko iš Kauno. Likę broliai Vincas, Jurgis ir Petras su šeimomis (penktasis, vyriausiasis brolis Mykolas gyveno Kanadoje) iš Lietuvos pasitraukė skirtingu laiku. Su tėvais gyvenęs Vincas išvyko paskutinis, vis bandė prikalbinti tėvus pasitraukti kartu, tačiau jie nesutiko, teigdami, jog per daug prakaito išliejo, bandydami atsistoti ant kojų, per daug yra susieti su ūkiu, kad galėtų jį palikti ir išvykti. Nors jam buvo be galo sunku palikti tėvus, tačiau jis jau buvo apsisprendęs išvykti. Kas galėjo pagalvoti, kad gyvų tėvų nei vienam iš Juškų brolių, nei Marijai pamatyti jau nebeteks...

Besitraukdama iš Lietuvos Marija su brolio šeima keliavo sunkvežimiu iki Vokietijos sienos. Paskui kelionę tolyn nuo artėjančio Rytų fronto tęsė sausakimšais nuo žmonių traukiniais, kol galiausiai pasiekė Vieną Austrijoje. Marija prisimena, jog važiuojant per Vokietiją stotelėse laukdavo vokietės moterys su pienu ar šilta sriuba vaikams. „Buvo nuostabu matyti, kaip visiškai nepažįstami žmonės ištiesdavo pagalbą kitataučiams, kitiems nepažįstamiesiems“, - susigraudina Marija.

Apsistojus Vienoje Marijai pasisekė rasti darbą ligoninėje, vienintelis būdas prasimaitinti buvo darbas, apmokamas maisto kuponais. „Keistas dalykas, tačiau net ir karo metu Austrija visada buvo pasiruošusi atostogų atvykstantiems turistams, tad vietiniai visada būdavo draugiški, paslaugūs“, - prisimena ponia Marija.

Tačiau neilgai teko džiaugtis austrų svetingumu, frontas artėjo, Marijai ir jos brolio Juozo šeimai teko trauktis gilyn į Vokietiją. Jie keliavo į Miuncheną traukiniais. Bekeičiant traukinius, vienoje iš stočių pradingo ar buvo pavogti abu Marijos lagaminai, kuriuose buvo bene brangiausi daiktai, pasiimti iš namų – nuotraukos. Marija pasiliko tik su maža kuprine, kurioje tilpo vos keli būtiniausi drabužiai.

Gyvenimas DP stovykloje

Reikėtų paminėti, kad gana ilgą laiką skirtingu metu pasitraukę Juškų broliai neturėjo jokių žinių vieni apie kitus. O ir vėliau, atsidūrę Vokietijoje, apsistojo skirtingose DP stovyklose. Marija, jos broliai Juozas ir Jurgis su šeimomis buvo apsistoję amerikiečių zonoje, Petras ir Vincas su šeimomis – britų zonoje.

Miunchene Marija ir brolis Juozas su žmona gavo kambariuką name, esančiame greta Lietuvių komiteto. Marijos lova buvo lenta, kas vakarą padedama ant vonios ir kas rytą nuimama tam, kad kiti galėtų praustis. Marija kartu su dar dviem moterimis dirbo komiteto virtuvėje, ruošė maistą tautiečiams, besikreipiantiems pagalbos į Lietuvių komitetą. Tuomet visko trūko, virtuvėje nebuvo nei keptuvių, nei puodų. Moteris prisimena, kaip joms teko virti košes dideliuose dubenyse, skirtuose indų plovimui. „Buvo nelengva, bet išgyvenome“.

Vėliau Marija buvo prikalbinta įsijungti į komiteto veiklą. Ten ji ne tik praskaidrindavo visiems nuotaiką skambindama akordeonu, bet taip pat sutiko savo būsimą vyrą, Viktorą Kriaučiūną. Jis pagal specialybę buvo advokatas, Amerikos lietuvis, atvykęs į Vokietiją kartu su JAV armija atlikti tuomet dar privalomos karinės tarnybos.

Atvykimas ir įsikūrimas JAV

Pasibaigus tarnybos laikui Viktoras Kriaučiūnas grįžo atgal į Valstijas, tuo tarpu Marijai (nors jiedu ir buvo oficialiai susižadėję) tik po dviejų metų, t.y. 1947 m. gegužę, pavyko susitvarkyti dokumentus ir nuskristi pas savo būsimą vyrą į Čikagą. Reikėtų paminėti, kad belaukdama dokumentų Marija nešvaistė laiko veltui, Miuncheno Liudviko Maksimiliano universitete (vok. Ludwig-Maximilians-Universität München) studijavo filosofiją ir filologiją.
Visi broliai Januškai iš Vokietijos išvyko tais pačiais 1947 m. ir vyriausiojo brolio Mykolo padedami įsikūrė Kanadoje.

Praėjus vos porai savaičių po atvykimo Marija ir Viktoras susituokė. Marija vakarais koledže mokėsi anglų kalbos; buvo kviečiama ir mielai įsijungė į lietuviškų organizacijų, tokių kaip Susivienijimas lietuvių Amerikoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejaus ir kt. veiklą.

Marija pirmą kartą po karo grįžo į Lietuvą iškart po šalies nepriklausomybės atgavimo. Ji būdama Čikagos Shriners ligoninės (Shriners Hospital) savanore keliavo su minėtos ligoninės komanda kaip vertėja. Lietuvos vaikų vilties organizacija surinkdavo lėšas Jungtinėse Valstijose ir bendradarbiaudami su šia ligonine skirdavo jas Lietuvos ligoninių, dirbančių su fizinę negalią turinčiais vaikais, įrangos, aparatūros atnaujinimui, profesinėms konsultacijoms ir kt.

***

Marija Kriaučiūnienė yra ilgametė Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Moterų gildijos narė, taip pat nuolatinė lietuviškų šiaudinukų, kurie puošia Kalėdines egles Čikagos oro uostuose, muziejuose ir kitose erdvėse, kūrėja.

Balzeko lietuvių kultūros muziejus, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas, Latvių liaudies meno muziejus bei Čikagos estų namai kviečia į parodą „NO HOME TO GO TO.
THE STORY OF BALTIC DISPLACED PERSONS, 1944 – 1952“.

Parodos peržiūra vyks rugpjūčio 23 d., 3 v. p.p. Daley Plaza, Chicago. Čia bus eksponuojami parodos stendai. Parodos peržiūra yra sudėtinė renginio „EMBRACE FREEDOM THE BALTIC WAY“, kuriuo bus minimos Baltijos kelio 25-osios metinės, dalis.
Parodos atidarymo popietė ir vaišės vyks rugpjūčio 24 d., 2 v. p.p. Balzeko lietuvių kultūros muziejuje adresu: 6500 South Pulaski Rd, Chicago, IL 60629. Muziejuje bus eksponuojamos autentiškos nuotraukos, dokumentai, daiktai. Maloniai kviečiame dalyvauti bei paremti parodos atidarymą!

Iš asmenų, pasitraukusių į Vakarus II Pasaulinio karo metais ar jų giminaičių, labai laukiame nuotraukų ar atsivežtų daiktų, taip pat prašytume užpildyti anketą, esančią: http://balzekasmuseum.org/Pages/displaced_persons.html#dpquest

Su mumis galite susisiekti telefonu: 773-582-6500 arba el. paštu: [email protected]
Daugiau informacijos ieškokite: www.balzekasmuseum.org

Parengė Rūta Akelaitytė