Po Antrojo pasaulinio karo daugelis Pabaltijo žmonių, bėgdami nuo Sovietų Sąjungos okupacijos, slėpėsi Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Laikui bėgant naują gyvenimą jie pradėjo svečiose šalyse. Bene didžiausia lietuvių emigrantų banga plūstelėjo į Ameriką, kur naujus namus kūrė ne tik paprasti lietuviai darbininkai, bet ir inteligentija. Puoselėjant savo tautos kultūrą ir norint išreikšti save 1949 m. Čikagoje susibūrė dainuojančių vyrų choras. Jis intensyviai koncertavo ir po kelių pasisekusių koncertų buvo linkęs tobulėti toliau – vyrai puoselėjo mintį pastatyti operą.
Lietuvių operos Čikagoje pradžia laikytina 1956-ųjų metų liepos 7-oji. Tą dieną Vyrų choro valdybos posėdyje buvo nutarta statyti Giuseppe Verdi operą „Rigoletto“. Pastaroji turėjo didelį pasisekimą, dėl tos priežasties laikui bėgant buvo įkurtas ir moterų choras. Statomų operų repertuaras po truputi kito - choristai turėjo galimybę atlikti ne tik vyrų partijas, bet ir moterų. Choras intensyviai koncertavo ir organizavo didelius pasirodymus.
Jau 60 metų Lietuvių opera Čikagoje kasmet džiugina operos mylėtojus vis nauju pastatymu. Per tuos metus buvo pastatyta daugiau kaip 30 pasaulinio masto kompozitorių kūrinių, o svarbiausia tai, jog visos operos buvo atliekamos lietuvių kalba. Šias metais Lietuvių opera Čikagoje, bendradarbiaudama su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru, savo žiūrovams pristato premjerą - F. Lehar operetę „Paganini“.
Apie operetę ir jos užkulisius „Čikagos Aidas“ kalbina Lietuvių operos Čikagoje pirmininkę Dainą Miežlaiškis, Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovą Benjaminą Želvį ir operetės „Paganini“ režisierių Kęstutį Jakštą.
- Kalbant apie Lietuvių operą Čikagoje turbūt reikėtų paminėti esminį lietuvių išeivijos operos lūžį - Lietuvos nepriklausomybę. Kaip po šio įvykio pakito Lietuvių opera?
Daina Miežlaiškis: Iki tol Lietuvių opera daugiau bendradarbiavo su vietiniais Čikagos solistais ar orkestrantais. Nors buvo stengtasi statyti kiek galima daugiau lietuvių kompozitorių kūrinių, tačiau okupacijos metais jie buvo sunkiai prieinami. Po 1990 m. Čikagos lietuvių opera pradėjo intensyviai bendradarbiauti su Lietuvos solistais ir teatrais. Iki šiol bendradarbiaujame su Vilniaus valstybiniu operos ir baleto teatru, iš kurio daugelyje pastatymu yra dalyvavęs pats V. Noreika, taip pat ir su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru.
- Kaip atradote vieni kitus?
Benjaminas Želvys: Kažkada Čikagos lietuvių opera buvo atsiuntusi užklausą, ką mes galvojame apie Banaičio operos „Jūratė ir Kastytis“ idėją. Kadangi mums buvo įdomu, mes sutikome bendradarbiauti. Be abejonės, visada buvo skeptikų, maniusių, jog tokie bendri projektai bus nesėkmingi. Tačiau, iniciatyvių tuometinių Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovų dėka, mūsų bendradarbiavimas davė nuostabių rezultatų. Visą tai buvo prieš 20 metų, kuomet Kauno valstybinis muzikinis teatras statant „Jūratę ir Kastytį“ pirmą kartą lankėsi Čikagoje. Tuo metu lietuvių delegacija buvo itin gausi - buvo atvykęs ir orkestras, ir solistai. Norėčiau paminėti, jog prieš patį spektaklį 1996 m. į Kauną buvo atvykęs ir Čikagos operos teatras. Nors tą kartą dar nebuvau teatro vadovas, tik solistas, tačiau galiu pasakyti tiek, jog atvykusiems svečiams stengėmės parodyti didelį dėmesį. Tą patį jaučiame atvykę ir čia – geranoriškumą, dėmesį, taigi muzikinio teatro solistai puikiai įsilieja į Čikagos operos kolektyvą. Žinoma, galima būtų sakyti, jog mes profesionalai, mums tai natūralu, tačiau be galo vertinu ir čia, Čikagoje lietuvybę puoselėjančius žmones. Aukodami laiką su šeima, pinigus, jie išlaiko bendruomenės ryšius, lietuvybę. Ir visiškai nesvarbu, kuris teatras atvyksta į Čikagą rengti bendrų projektų, svarbu yra pats faktas – lietuvių opera kitoje valstybėje. Tai parodo, jog lietuviai - stipri, vieninga tauta, turinti ir puoselėjanti savo kultūrą. Nuo to karto mes palaikome draugiškus santykius, ir jau ne kartą esame lankęsi Čikagoje. Norėčiau paminėti, jog Kauno valstybinio teatro dirigentas Julius Geniušas dalyvavo visuose Lietuvių operos Čikagoje pastatymuose.
- Kokie spektakliai buvo pristatyti Amerikos lietuvių publikai?
B.Ž.: „Jūratė ir Kastytis“, „Marta“, „Visos tokios“, „Grafas Liuksemburgas“, „Linksmoji našlė“, „Paganini“. Sunku išvardinti visus, tačiau jų tikrai nemažas skaičius.
- Šiais metais, 60-tojo jubiliejaus proga, Čikagos žiūrovai galės mėgautis operete „Paganini“. Kodėl buvo pasirinktas būtent šis F. Lehar kūrinys?
D.M.: Pagrindinis tikslas, kodėl pasirinkome šią operetę, yra noras užsiauginti jaunus žiūrovus. Pastarasis, kiek matome, yra daugiau linkęs prie operečių nei prie operos. Operetės yra lengvesnis žanras, galbūt priimtinesnis patiems žiūrovams. Su manimi, žinoma, nesutiks atlikėjai, kuriems, kiek žinau, sunkiau sekasi ir judėti, ir dainuoti, ir kalbėti. Taigi šiais metais mums Kauno muzikinis teatras pasiūlė būtent šią operetę, kuri yra jau pastatyta Kaune ir yra sulaukusi nemažo pasisekimo. Mes sutikome su jų idėja, norėjome pabandyti ją įgyvendinti.
B.Ž.: Na, kaip matome, Čikagos lietuvių opera pradėjo statyti ir operetes. Praeitą kartą buvo operetė „Meilės eliksyras“, dabar „Paganini“, taip pat galima paminėti dar vieną iš F. Lehar kūrinių, kuris buvo pastatytas Čikagoje - tai „Linksmoji našlė“. Nors F. Lehar rašė operetes, bet jo muzika pagal struktūrą labiau primena operą.
- Operetė „Paganini“ - koks tai kūrinys ir kuo jis galėtų būti įdomus žiūrovui?
Kęstutis Jakštas: Tai yra turbūt viena iš dramaturgiškai stipriausių F. Lehar operečių. Joje pakankamai stipriai išreikšta istorija, taip pat tuo pačiu - tai ir viena liūdnesnių operečių, kur žiūrovas tikrai nesutiks kažkokių linksmo šou pasirodymų. Tai yra vieno žmogaus istorija, apipinta įvairiausiomis peripetijomis. Šios operetės pabaiga, iš tiesų, nėra tokia linksma, ir tam, kad ji būtų linksmesnė Amerikos žiūrovams, mes padarėme šiokius tokius pakeitimus – superfinalą. Visa tai tam, kad visą operetę besitęsianti gera emocija išliktų ir pabaigoje. Operetės siužetas pasakoja apie menininko gyvenimą – atsisakydamas meilės, šeimyninio gyvenimo, šis smuikininkas pasirenka kūrėjo kelią.
Kęstutis Jakštas: Tai yra turbūt viena iš dramaturgiškai stipriausių F. Lehar operečių. Joje pakankamai stipriai išreikšta istorija, taip pat tuo pačiu - tai ir viena liūdnesnių operečių, kur žiūrovas tikrai nesutiks kažkokių linksmo šou pasirodymų.
B.Ž.: Ši operetė yra istorinė - mes visi puikiai žinome, jog buvo toks italų smuikininkas, kuris susižavėjo Napoleono seserimi, tačiau galiausiai savo gyvenimą paskyrė muzikai. Veiksmas, vykstantis prabangiuose italų rūmuose, visada kupinas intrigų, o, kaip žinome, žiūrovą visada domina intrigos. Aš manau, jog žiūrovas bus tikrai įtrauktas į patį spektaklio veiksmą, juo labiau todėl, kad visos operetės metu skamba nuostabi muzika.
- Paprastai spektaklio pastatymo trukmė ir pasiruošimas trunka apie 2 mėnesius, bet atvykus viskas vyksta greičiau. Kaip sekėsi bendradarbiauti Kauno valstybinio muzikinio teatro kūrybinei grupei su Lietuvių operos Čikagoje choru ir orkestru?
B.Ž.: Taip, laikas tampa labai koncentruotas, režisierius K. Jakštas, dirigentas J. Geniušas ir pagrindiniai solistai - visi mes iš anksto ruošėmės ir repetavome. Didelę pagarbą galiu pareikšti ir lietuviams profesionalams Nidai Grigalavičiūtei ir Linui Sprindžiui, šiuo metu gyvenantiems Čikagoje. Labai smagu buvo su jais pasimatyti ir dar kartą dirbti kartu scenoje. Pagrindinis skirtumas tarp paprastai kuriamo spektaklio ir tokių bendradarbiavimo projektų, yra tas, kad šiuo atveju viskas daroma labai minimaliomis sąnaudomis. Tai nepalyginami dalykai, juolab, kad atvykę teatro solistai – profesionalai, o čia atlikėjai nėra profesionalai, tačiau jie stengiasi, kuria ir puoselėja lietuvybę.
K.J.: Jei neklystu, šis kartas bus 4-tasis, kai mes dirbame kartu. Taigi šį kartą viskas žymiai lengviau. Čikagos operos dainininkai tapo profesionalesni, mes jau pažįstame vienas kitą, todėl kalbėti teatro kalba ir suprasti vienas kitą buvo lengviau. Be abejonės, laiko stoka įtakojo nuolatinį nuovargį – turėjome ir dienines repeticijas, ir vakarines, kuomet žmonės po darbų susirinkdavo repetuoti mizanscenų. Šiuo atveju sudėtingiau buvo juos įkvėpti dirbti. Taip pat sakyčiau, kai kuriais atvejais reikėdavo būti griežtesniam ir priminti, jog čia susirinkome dėl vieno tikslo – statyti operetės. Natūralu, kad per ilgus metus užsimezgusios pažintys, abipusis ilgesys, noras bendrauti galbūt ir blaškydavo aktorius.
Kalbant apie muzikinę dalį, ją mes jau buvome paruošę Lietuvoje, taip pat prieš atvykstant į Čikagą mėnesį kartu su solistais intensyviai repetavome. Galima sakyti, jog pasiruošimas buvo pakankamai intensyvus ne tik Čikagoje, bet ir Lietuvoje. Kartu su dirigentu J. Geniušu nemažai metų dirbame teatre ir esame pastatę daugelį kūrinių, taigi puikiai vienas kitą suprantame. Šioje operetėje įtraukėme numerius, kurie nebuvo naudojami daugelyje pastatymų. Aš pasiūliau šią idėją ir maestro sutiko. Atidarydami 5-tą numerį, kuris yra toks šviesus, pozityvus, gaivališkas, turėjome darbo. Be abejonės, reikėjo naujai pastatyti šokius, sutvarkyti natas – visiškai paruošti pasirinktą numerį. Kai kuriuos numerius, kurie galbūt yra pasikartojantys, ne tokie įdomūs, mes išėmėme iš operetės.
Pats kūrinio superfinalas parinktas iš atpažįstamų melodijų, taip sukurta pozityvi pabaiga. Kodėl būtent buvo pasirinkta pozityvi pabaiga? Paskutiniu metu, kad ir koks liūdnas ar niūrus kūrinys būtų, aš visada stengiuosi jame atrasti žiupsnelį šviesos, netgi jei spektaklis baigiasi mirtimi. Vienas mano paskutiniųjų darbų – F. Wildhorn spektaklis „Karmen“ – labai liūdnas kūrinys. Tačiau aš apmąsčiau, jog gyvenimas ir taip nėra lengvas, o mano nuomonė ta, jog žmogus, apsilankęs teatre, iš jo turėtų išeiti su pulsuojančia širdimi ir pozityvu. Kalbant apie lietuvius, gyvenančius Amerikoje, taip pat neabejoju, jog yra daug liūdesio, sunkių darbų ir nesėkmių, todėl teatras turėtų būti ta šviesi vieta. Čia žmogus turėtų išsivalyti, išsigryninti mintis, pagyventi tą kitą, scenoje vykstantį gyvenimą. Kaip režisierius, galiu sakyti, jog aš nelabai mėgstu liūdnas pabaigas, žinoma, jos gali būti, tačiau žmogus visada turėtų turėti viltį.
- Kaip buvo minėta, operetė buvo šiek tiek pakeista, pritaikant ją Amerikos lietuvių operos mylėtojams. Apibūdinkite Amerikos žiūrovą?
K.J.: Amerika – plačių galimybių šalis, publika išlepinta gerų pastatymų, šimtai kompozitorių, gausybė teatrų ir kitos kultūros. Be abejonės, techninės ir finansinės galimybės - tai, ko Lietuva neturi. Tai, ką čia galima išspręsti techniniu požiūriu, mes daug ką darome rankomis. Tačiau tikrai turime puikių režisierių ir aktorių, todėl drąsiai galiu teigti, jog mes tikrai nenusileidžiame, bent jau Europos teatrams. Tam nereikia ir daug patvirtinimų – 4-5 Lietuvos režisieriai yra pripažinti Europoje, žinomi pasaulyje. Taigi šioje srityje esame pakankamai stiprūs. Amerika yra ta šalis, kurioje galbūt žiūrovui sudėtingiau atsirinkti, kas jam patinka, ko jis norėtų.
D.M.: Iš tikrųjų operai jau 60 metų ir tų, kas palaikė šią idėją, jau nedaug ir likę, juolab nemažai jų, aš manyčiau, dėl vienos ar kitos priežasties jau negali atvažiuoti į operą. Be abejonės, yra daug jaunų, neseniai atvažiavusių žmonių, kurie galbūt net nežino, kad yra toks kolektyvas, kad jis yra profesionalus, ir tai nėra tik liaudies teatras ar panašiai. Taigi mūsų tikslas pritraukti tą jaunąją kartą su kiek linksmesne, įdomesne programa, kad jie pamatytų, kas yra opera, operetė, ir kad jie pamiltų šį žanrą bei lankydamiesi jį paremtų. Žinoma sulaukėme ir komentarų iš vyresnės kartos operos mylėtojų. Matant didėjantį operečių skaičių repertuaruose, buvo klausiama, ar Čikagos opera nevirsta operete? Tačiau šiuo atveju žanrą diktuoja žiūrovas.
- Ar turite idėjų, ateities planų, kuo dar galėtumėte nustebinti operos mylėtojus?
D.M.: Be abejonės, idėjų yra. Mintys sukasi apie miuziklus, kurių yra, tačiau nedaug. Turime mintį galbūt pastatyti miuziklą „Jūratė ir Kastytis“, kuris, iš tiesų, yra labai gražus. Tikiu, jog naujovės pritrauks jaunuosius žiūrovus, kurie su mielu noru eis žiūrėti šių kūrinių. Kadangi, kaip minėjau, norime pritraukti jaunąją kartą, vis labiau linkstame prie roko operų, miuziklų, kurie jai priimtinesni. Viliuosi, jog tokio žanro kūriniai padės surinkti pakankamai lėšų, kad vėl galėtume grįžti prie operų pastatymų.
K.J.: Sutinku, jog perspektyva Čikagoje pastatyti miuziklą tikrai yra. Kolektyvas tikrai pajėgus atlikti tokio žanro kūrinį, didžioji dalis jų turi muzikinius išsilavinimus, be to, tikrai yra keletas lietuviškų miuziklų, kuriuos galima būtų statyti Čikagoje. Kaip pavyzdys - mano pastatyta „Velnio nuotaka“, kuri jau 6-eri metai rodoma Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Reiškia, ta muzika yra nebloga. Taigi, jei kada nors kalba pakryps ta linkme, aš ir pats pasiūlysiu kūrinius, kuriuos galima būtų pastatyti čia, Čikagoje.
Nuotraukose – akimirkos iš operetės „Paganini“.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
