Lietuvos emigrantams, pasirinkusiems studijas savo tėvynėje – skatinamosios stipendijos
Šiais, mūsų valstybei jubiliejiniais metais, ragindamas užsienyje gyvenančius mūsų jaunuolius aktyviau ryžtis studijoms tėvynėje, o ateityje ir grįžimui į ją, Aleksandro Stulginskio universitetas (ASU) įsteigė išskirtines Lietuvos 100 - mečio stipendijas. Jos skirtos geriausiais konkursiniais balais įstojusiems pirmakursiams, gyvenantiems emigracijoje, bet pasiryžusiems studijoms ASU nuotoliniu būdu. Žinia, kad kiekvieną mėnesį gaus 100 Eur dydžio paskatinimus, malonia staigmena tapo agronomijos mokslus pasirinkusiai Vaidai Visockienei bei Ekonomikos ir vadybos fakultete apskaitą ir finansus studijuosiančiai Ingai Janušauskaitei.   „Nusprendusi studijuoti agronomiją, ėmiau ieškoti atitinkamos studijų programos. Ją Lietuvoje galėjo pasiūlyti vienintelis ASU. Svarsčiau galimybę mokytis ir Švedijoje, kurioje gyvenu, bet pamaniau, kad jei Lietuvoje negyvenu, tai bent joje studijuodama būsiu bent kiek arčiau savo gimtinės. Progų grįžti namo, studijuodama čia, turėsiu kurkas daugiau“, - su šypsena kalba Vaida Visockienė. Mergina pasakoja, kad baigusi Marijampolės „Sūduvos“ gimnaziją į Švediją, į ūkininko ūkį, tik trumpam išvažiavo užsidirbti būsimiems mokslams. Tačiau „trumpam“ netikėtai virto penkeriais metais. Per juos spėta atšokti ir vestuves, kurioms taip pat reikėjo pinigų. Dirbant Švedijoje Vaidos lentynoje pamažu ėmė rastis vis naujų knygų įvairiomis žemės ūkio temomis, nes mergina savarankiškai bandė ieškoti atsakymų į kylančius klausimus. Kol galiausiai apsisprendė imtis rimtų universitetinių studijų. „Pirmasis darbdavys man išties nutiesė puikų kelią, atskleisdamas žemės ūkio įdomiąją pusę. Vėlesnėje darbovietėje pastebėdavau, jog priimami tokie sprendimai, kurie, pasikalbėjus su ūkininkais Lietuvoje ar lyginant su pirmuoju darbdaviu, neatrodydavo teisingi. Deja, savo nuomonės negalėjau pagrįsti argumentais, nes pačiai stigo žinių. Tikiuosi, jog mokslu pagrįstus atsakymus man suteiks ASU dėstoma Agronomijos programa“, - apsisprendimo motyvus įgyti universitetinį išsilavinimą komentuoja pašnekovė. Vaida teigia įpratusi gyventi sparčiu tempu ir nuolat pati sau išsikelianti vis naujų iššūkių. „Kol kas nenorėčiau palikti savo turimo darbo ir negalėčiau ketverių metų skirti nuolatinėms studijoms. Todėl nuotolinė jų forma yra puiki galimybė mokytis, manau, ne man vienai“, - neabejoja būsima ASU pirmakursė, prisipažįstanti, kad šiame universitete sudaromos sąlygos studijuoti nuotoliniu būdu ją stebina. „Ištęstinė Agronomijos programa išdėstyta atsižvelgiant netgi į tai, kad studentai ne visais metų laikais gali ištrūkti iš darbo – svetur dirbantiems žmonėms sudėtinga būtų atvykti į sesijas per jų darbymečių įkarštį. Universitetas labai intensyviai naudoja ir šiuolaikines technologijas, o tai leidžia nuolat palaikyti kontaktą tarp dėstytojo ir studento“, - pastebi Vaida, neabejodama, kad ryžto mokytis savarankiškai jai nepritrūks. „Manau, svarbiausia gyvenime geras planas ir teisingi prioritetai. O mokymasis to, kas įdomu, tai jau nėra mokymasis, o veikiau informacijos ieškojimas ir jos įsisavinimas. Tarkime, Švedijoje žmonės mokosi visą gyvenimą ir, beje, labai skirtingų dalykų“, - šalies, kurioje gyvena, žmonių nuostatas komentuoja pašnekovė, ragindama ir mūsų tautiečius užuot leidus laisvalaikį socialiniuose tinkluose, skirti jį mokslui. Vaidos Visockienės mintims antrina ir Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Inga Janušauskaitė. „Baigusi Elektrėnų ,,Versmės" gimnaziją, emigravau į Jungtinę Karalystę. Toliau mokytis nestojau, nes nebuvau apsisprendusi, kokia veikla man būtų patraukliausia. Per kelerius metus pažinau kitokią kultūrą, tradicijas, sutikau daug naujų žmonių, įgijau patirties bei apsisprendžiau – laikas mokytis. Asmeninės aplinkybės pastūmėjo domėtis studijomis Lietuvoje, nes neatmetu, jog vieną dieną grįšiu čia visam laikui“, - pasakoja pašnekovė, prisipažindama, kad priimti sprendimui, kur mokytis, daug laiko neprireikė. Tai, kad nori studijuoti apskaitą ir finansus, mergina jau žinojo, o ASU akį patraukė savo siūloma ištęstinių studijų forma. „Pirmasis šuolis tapti ASU studente įvykdytas, toliau laukia savarankiškas mokymasis. Bus daug iššūkių pačiai sau, tačiau motyvacija, ryžtas tobulėti bei įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, tikiuosi, neleis pasiduoti. O emigracijoje esantiems ir savo jėgomis abejojantiems bendraamžiams patarčiau – išsirinkite patinkančią studijų kryptį ir GO“, - su šypsena reziumuoja Inga.

„Mamų unija“ kuria ambicingą projektą Lietuvoje
Vėžiu sergančių vaikų gydymas vidutiniškai trunka nuo 5 mėn iki 2 metų. Visą šį laiką tik vienas iš tėvų gali būti kartu su sergančiu vaiku. Kitiems šeimos nariams gyventi kartu galimybių nėra. Nors šalies gydymo ir susijusios įstaigos deda visas pastangas siekdamos užtikrinti efektyvų gydymo procesą ir pagalbą sergančių vaikų šeimoms, kompleksinio sprendimo šeimai nėra.

Klebonas Vytautas Rapalis: „Neįgalumą nuo pat vaikystės mačiau iš labai arti“
„Nuo pat vaikystės iš labai arti mačiau sunkiai sergančius ir neįgaliuosius, – pasakoja Vilniaus Žvėryno bažnyčios klebonas Vytautas Rapalis. – Visi jie buvo man labai artimi žmones, kuriuos mylėjau ir kurių gailėjau visa širdimi. Prisimenu savo močiutę Liudviką, kuri pasilenkusi kruoščiai tepdavo tepalu reumato išsuktus kelio sąnarius, o po to, nepaisydama skausmų, tris kilometrus pėsčiomis sekmadieniais eidavo į bažnyčią. „Negaliu kitaip, – lyg atsiprašydama kartodavo ji. – Jėzus kentėjo ir aš kenčiu...“ Pasak klebono, jam labai įsiminė ir jo regėjimo netekęs krikštatėvis Antanas, kuris visomis išgalėmis stengėsi kabintis į gyvenimą. Jis ne tik dirbo, tačiau ir elgėsi taip, lyg viskas būtų taip kaip anksčiau. „Netekęs regėjimo jis imdavosi darbą į namus, nes kitaip negalėjo, – prisimena klebonas. – Dėdė Antanas lankstydavo metalinius tvirtinimo elementus segtuvams. Atsimenu kalnus tų metalinių strypelių, kuriuos jam atveždavo į namus ir tą jo sunkų, nuolankų triūsą, kurį jis dirbdavo valandų valandomis, vien tik savo jautriais pirštais apčiuodamas tuos lankstukus, juos sulenkdamas ir įstatydamas į vietą. Mano krikštatėvis negalėjo nedirbti ar dejuoti dėl savo negalios – jis buvo šeimos maitintojas, kuris netgi neturėjo laiko galvoti apie jį užklupusią negalią...“ „Būdamas vaikas turėjau kalbos sutrikimą – susijaudinęs negalėdavau ištarti nei žodžio, užsikirsdavau, – prisimena V.Rapalis. – Įveikiau šią savo negalią paprastu būdu – įpratau drąsiai eiti prie žmonių ir su jais kalbėti, nekreipdamas dėmesio į jų reakciją – nuostabą, sumišimą ar stengimąsi padėti...“ Stipresni už savo negalią Tapus kunigu, su ligoniais ir neįgaliaisiais Vytautui Rapaliui tenka susidurti ir bendrauti kone kasdien. „Iš Šventojo rašto žinome, kad Jėzus skyrė ligoniams ir neįgaliesiems ypatingą dėmesį. Jis ne tik juos gydydavo, tačiau netgi tvirtino, kad ligoniai, raupsuotieji, atstumtieji ir visi kiti neįgalieji į Dievo karalystę įeis pirmieji. Ar begalima stipriau pasakyti ir palaikyti šiuos žmones?“ – klausia V. Rapalis. Pasak klebono, jį visada žavėjo nepaprasta nemažos neįgalių žmonių dalies stiprybė, jų nepalaužiamas optimizmas ir noras gyventi. „Mačiau žmones, kurie šypsodavosi netgi po sunkių traumų, kai buvo prikaustyti prie lovos ir negalėjo nei atsisėsti, nei netgi pajudinti rankų,– susijaudinęs kalba klebonas. – „Kaip nuostabu, kad mes galime matyti, kalbėti, galime nuryti maistą! Koks stebuklas, kokia laimė!– sakydavo jie. Tačiau man asmeniškai jie patys ir buvo tas pagrindinis stebuklas, kuriuo nenustodavau žavėtis. Mokydavausi iš jų ir prisimindavau šiuos nuostabius žmones sunkiais mano paties gyvenimo momentais. „Ką reiškia tos mano problemos palyginus su jų?– pagalvodavau,– ir kokią teisę aš turiu dejuoti?“ Baisiausia yra užsisklendimas savo kančioje „Man padarė stiprų įspūdį apsilankymas su neįgaliųjų grupe Švedijoje prieš keliolika metų, – prisimena V. Rapalis. – Ten neįgalieji yra labai matomi viešosiose vietose ir aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime. Jų pilna gatvėse (puikiai pritaikytose vežimėliams), jie atsipalaidavę, o atkreipus į juos dėmesį – neįgalūs žmonės ne susigūžia ir sutrinka, o atvirkščiai – nusišypso, pamojuoja ranka. Kaip nemylėti tokių žmonių, kurių dvasios stiprybė yra didesnė už kūno negalią, kaip negerbti tokios visuomenės, kuri suteikia jiems galimybę atsiskleisti, išreikšti save, nebūti atstumtiems ir užsidariusiems savo kambarėliuose?“ Pasak klebono, baisiausia, kai atsitikus nelaimei, žmogus užsidaro savyje, užsisklendžia, nutraukia socialinius ryšius su jį supančia aplinka, paskęsta savo kančioje. „Tai ypač baisu jaunam žmogui, kurį negalia užklupo netikėtai – atsitikus avarijai, nelaimingam atsitikimui statybose ar gavus traumą kitomis aplinkybėmis, – sako klebonas. – Todėl visada su dideliu nerimu žiūriu į milžinišku greičiu gatve praskriejančius motociklus ir automobilius. Jų vairuotojai tikrai nesuvokia, kad anksčiau ar vėliau toks jų neatsakingumas taps pražūtingas jiems patiems, arba dar blogiau – jų aukoms – nekaltiems žmonėms, kurie atsitiktinai atsidurs jų beprotiškame, adrenalino ir narkotikų aptemdyto gyvenimo kelyje.“ Popiežius Pranciškus kviečia matyti neįgaliajame Kristaus veidą Klebonas V. Rapalis primena nuostabius popiežiaus Pranciškaus žodžius apie neįgaliuosius ir Bažnyčios pagalbą jiems, pasakytus Tarptautinio katechetų suvažiavimo metu. „Bažnyčia, gindama asmenis su negalia ir juos palaikydama negali būti bebalsė ir jos balsas negali būti nesustyguotas, – kalbėjo katechetams popiežius Pranciškus.. – Ji turi būti arti šeimų, padėti joms įveikti vienišumo grėsmę, kuri atsiranda per nedėmesingumą ir paramos stoką.“ Pasak popiežiaus Pranciškaus, Bažnyčia yra pašaukta atrasti ir išbandyti būdus, kuriais neįgalieji galėtų savo kelyje sutikti Jėzų ir jokia fizinė ar psichinė riba niekuomet neturėtų būti kliūtimi šiam susitikimui, nes Kristaus veidas atsispindi kiekviename asmenyje. Pasak klebono V. Rapalio, neįgaliajam taip pat yra labai svarbu pasitikėti daugelį metų dirbančiais ir milžinišką patirtį sukaupusiais gydytojais ir kineziterapeutais, kurių žinios ir auksinės rankos sukuria tikrus stebuklus neįgaliesiems. Efektyvi pagalba neįgaliesiems maltiečių stovykloje „Move it“ Rugpjūčio antroje pusėje Giruliuose klebonas V. Rapalis dalyvaus ir aukos Šv.Mišias jau ketvirtoje maltiečių stovykloje „Move it“ į kurią susirinks dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių. Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį) tiek psichologiškai. „Visi mes turime padėti ir būti kartu su į nelaimę patekusiu žmogumi – ir gydytojai, ir kunigai, ir šeimos nariai,– kalba klebonas. – Jėzus sakė – ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių – man padarėte... Savo akimis mačiau, kokie nedrąsūs ir sumišę jaunuoliai atvažiuoja į šią stovyklą ir kokie laimingi iš jos išvažiuoja. Stovykloje jie pamato tai, ką jie gali pasiekti, supranta, kuo gali tapti. Pamato iš anksčiau tapusių neįgaliaisiais savo instruktorių, kad negalia nėra kliūtis atskleisti savo gabumus ir talentus, siekti svajonių. Reikia tik to norėti ... “ Maltiečių stovykloje „Move it“ jaunuoliams bus suteikiamos: išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą (praktiniai patarimai kaip išvengti pragulų, atlikti asmeninės higienos procedūras); kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės (kaip išlaikyti pusiausvyrą, užvažiuoti ant šaligatvio bordiūro, užlipti laiptais ir t.t.); individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai; psichologinė pagalba; socializacijos ugdymas, paruošimas gyvenimui po sunkios traumos; dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai; išvykos ir ekskursijos vežimėliais, siekiant įgyti vežimėlio valdymo įgūdžius miesto sąlygomis. Siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti didžiulę psichologinę krizę, jauni žmonės stovykloje „Move it“ gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius. Pasak anksčiau buvusiųjų stovykloje neįgalių jaunuolių, ji nepaprastai pakeitė jų gyvenimą. Įgauti nauji įgūdžiai ir atsiradęs pasitikėjimas savimi pastūmėjo kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, nepasiduoti pesimizmui, siekti naujų tikslų. Jūsų pagalba yra būtina ir labai laukiama Stovyklą „Move it“ maltiečiai gali surengti TIK Jūsų paramos dėka. Prisidėkite prašau prie paramos stovyklai ir padėkite negalią turintiems jaunuoliams aukodami portale Aukok.lt (https://www.aukok.lt/projektai/Neigalaus-jaunimo-stovykla-keicia-zmoniu-gyvenimus). Kiekvienas Jūsų paaukotas doleris ir euras yra nepaprastai svarbus. Jis suteikia daugiau galimybių padėti tiems, kuriems ši pagalba gyvybiškai reikalinga! Suverenaus Karinio Hospitalierių Maltos ordino ambasada Lietuvoje

Prof. V.Šikšniui suteiktas Bristolio universiteto garbės daktaro vardas
Vilniaus universiteto (VU) profesoriui Virginijui Šikšniui Bristolio universitete įteiktas garbės daktaro laipsnis.

100 Lietuvos moterų, kuriomis didžiuojasi viso pasaulio lietuviai
Atskleistas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui švęsti skirtas šimtukas – jame lietuvės, kuriomis šalies žmonės visame pasaulyje didžiuojasi dėl jų talento, kūrybos, pasiekimų ir prasmingos pilietiškos veiklos. Sąraše – ir žinomos, įvertintos moterys, ir išskirtinės, profesiškai drąsios, inovatoriškos jaunosios kartos profesionalės ir menininkės – dirbančios Lietuvoje ir už jos ribų.

„Misija Sibiras“ dešimtmečio knygos šiandien dar reikšmingesnės
Liepos 4-ąją į Lietuvą sugrįžę pasaulio lietuviai rinkosi į renginį, inicijuotą projekto „Misija Sibiras“ ir vieno iš jo idėjos autorių Vygaudo Ušacko. Vakaro metu padėka buvo reiškiama „Bajorunas / Sarnoff fondo“ nariams Steve ir Daivai, kurie finansavo „Misija Sibiras“ dešimtmečio knygų mokykloms leidimą 2016 m.

Vienybės akimirka: „Tautiška giesmė“ nuaidėjo aplink pasaulį
Šiemet, kai Lietuva mini savo valstybingumo šimtmetį, buvo siekiama, kad giedoti šalies himną būtų pakviesti 4 milijonai lietuvių ir jų palikuonių visame pasaulyje, t. y. bent 1,2 mln. tautiečių, gyvenančių už Lietuvos ribų. Tai taptų unikaliu pasauliniu įvykiu ir rimta paraiška į vieningiausios tautos titulą.

Aktyviausieji KTU studentai paskatinti Kazickų šeimos fondo stipendijomis
Kauno technologijos universitete (KTU) lankėsi Kazickų šeimos fondo (Kazickas Family Foundation – KFF) atstovai: mecenato Juozo Petro Kazicko sūnus John Algirdas Kazickas, Vilniaus biuro generalinis direktorius Zenonas Bedalis ir Vilniaus biuro programų vadovė Agnė Vertelkaitė. Susitikimo metu J. A. Kazickas įteikė  fondo stipendijas keturiems KTU studentams.

Jono Laurinavičiaus gyvenimo aruodai
Iš Trakų krašto kilęs žurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas Jonas Laurinavičius šių metų liepą pasitiks savo gyvenimo 80-metį. Kiekvieną gyvenimo minutę skyręs prasmingai veiklai, susitikimams su bendraminčiais, kolegomis, iš jų sėmęsis įkvėpimo naujoms veikloms.

Sujunkime Lietuvą
Liepos 1 d. Vilniaus rotušės aikštėje Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, bendradarbiaudama su Tautinių mažumų departamentu, rengia šventę „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“. Jurga Gailiūtė yra viena iš šio renginio vedėjų ir projekto vadovė. Su Jurga  kalbėjome ne tik apie artėjantį renginį, jo prasmę, bet ir apie kūrybinį duetą „Teatras Arti“, apie teatrines keliones po pasaulio lietuvių bendruomenes.

Lituanistė iš Čikagos: globalizacijos atgal į maišą nesukiši
Jei svetur išvykęs žmogus primiršta, kaip kalbėti lietuviškai, tai nereiškia, kad jis nebedirba dėl Lietuvos, LRT RADIJUI teigia Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedroje dėstanti Daiva Litvinskaitė.

Dainuok, Lietuva, laisvę!
Lietuvos šimtmečio dainų šventę liepos 6 d. vainikuos Dainų diena „Vienybė težydi“, į vieną milžinišką chorą Vingio parke sukviesianti per 12 tūkstančių dainininkų ir tūkstančius žiūrovų. Viena kitą papildydamos šventės programos dalys išskleis pagrindines mūsų himno idėjas ir kvies visą tautą švęsti Laisvę.