„Pagal Jungtinių Tautų statistikos duomenis, Lietuva yra greičiausiai piliečių skaičiumi nykstanti valstybė pasaulyje“ – tokį teiginį LRT TELEVIZIJOS kandidatų į Seimą debatuose išsakė Arvydas Juozaitis, kampanijoje dalyvaujantis su santalka „Lietuva yra čia“ ir ne kartą išsakęs rūpestį dėl Lietuvos demografinės padėties.
Nors ir sunku patikėti, tačiau šie žodžiai iš esmės yra tiesa – Lietuva išties yra priešpaskutinė visame pasaulyje, aplenkianti tik Libaną pagal tai, kaip sparčiai nyksta gyventojai, sako JT duomenys, kuriais pasirėmę nurodė ir „Lietuva yra čia“ atstovai.
Lietuvoje gyventojų per artimiausius 5 metus kasmet mažės beveik po 1 procentą – palyginimui, visame pasaulyje tokiu pat mastu gyventojų daugės, daugiausiai mažai išsivysčiusių valstybių dėka, kur sparčiai auga gimstamumas.
Tiesa, jau 2025-aisiais situacija Lietuvoje turėtų nežymiai pagerėti – pavyzdžiui, aplenksime Latviją – ir iki 2100-ųjų likti geresnė nei yra dabar, rodo 2019 metais JT pateiktos prognozės. Nepaisant to, Lietuvos gyventojų artėjantį šimtmetį tik mažės, o ne daugės.
Per 25 metus praradome 25 proc. populiacijos
Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkas, sociologas dr. Daumantas Stumbrys sako, kad lyginant su 1991 metais, pernai Lietuvoje liko 74,6 proc. mažiau gyventojų. „Tiek pasaulyje, tiek Europos Sąjungoje tokių šalių nėra, nebent Latvija ir Sakartvelas“, – sakė sociologas ir atkreipė dėmesį, kad pastarojoje valstybėje vyko karas, dalis jos teritorijos buvo prarasta.
Jo teigimu, Lietuvos rodikliai šiandien daugiausiai priklauso nuo migracijos, o ne gimstamumo. Tik pernai metais gyventojų skaičius pirmą kartą nebemažėjo, ir visa tai – atvykėlių iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos dėka.
„Iki 2019 m. apie dvidešimt metų turėjome kasmet išvažiuojančių 30 tūkstančių žmonių ir 10 tūkstančių sumažėdavo dėl natūralios gyventojų kaitos, kitaip sakant, 3 ketvirtadalius sumažėjimas buvo dėl migracijos, ir tik ketvirtadalis to, kad miršta daugiau, negu gimsta, natūrali gyventojų kaita. Tą 10 tūkstančių deficitą ištaisyti ne taip jau lengva“, – kalbėjo sociologas.
Jis sako, kad imigracija iš Rytų bloko valstybių Lietuvai gali padėti, tačiau klausimas, kiek šis reiškinys tvarus. Supaprastinta vizų išdavimo tvarka Baltarusijoje, pavyzdžiui, taip pat teigiamai paveiks imigracijos į Lietuvą srautus, prognozuoja sociologas: „Iš paskutinių 30 metų matyti, kad emigracijos požiūriu proveržio nepasiekėme, o imigracijos taisyklės liberalėja, kita vertus, šiuos srautus nulemia geopolitinė, ekonominė situacija“.
„Net ne Lietuvoje nenorime gyventi, o gyventi apskritai“
Stumbrio teigimu, neįmanoma pasakyti, kas tiksliai veikia lietuvių išvažiavimo svetur priežastis.
„Jeigu pasižiūrėsime į argumentus, kodėl žmonės išvažiuoja, anketinės apklausos rodo, kad žmonės seniau išvažiuodavo dėl ekonominių dalykų. Kitas dalykas, pasižiūrėkime savižudybių skaičius – Lietuva yra ta šalis, kuri jau kelis dešimtmečius turi vieną didžiausių (savižudybių) skaičių pasaulyje, o tai yra pagrindinis rodiklis išmatuoti visuomenės psichikos sveikatą. Jeigu mes net ne Lietuvoje nenorime gyventi, o apskritai gyventi, kažkas yra negerai“, – atkreipia dėmesį sociologas.
Ieškant nepasitenkinimo gyvenimu Lietuvoje priežasčių, sociologas siūlo atkreipti dėmesį ir į kitus rodiklius: nužudymų statistiką, įkalinimo įstaigose esančių žmonių skaičių.
„Galime kalbėti apie pajamas, bet kitas dalykas yra, pavyzdžiui, baudimo kultūra. Kalinių skaičius ją atspindi – jei mes vienas kitą smerkiame, jei norime nubausti, jei paslydo, pažeminti, sutrypti, kad jo nebebūtų, nebeliktų – čia cituoju savo neseniai darytą interviu su teisėja – tai parodo, kad kažkas su mūsų požiūriu į gyvenimą, į vienas kitą yra negerai.
Tai galime įvertinti kaip visuomenės sveikatą. Yra nužudymų skaičiai – jei mes nevertiname kito gyvybės ir nevertiname savo, jei vairuojame neatsargiai, vaiko nesegame kėdutėje“, – aiškino D. Stumbrys.
Pasak jo būtent dėl to mažėjantys emigracijos skaičiai atspindi ir teigiamus pokyčius visuomenėje, psichikos sveikatos gerėjimą. „Ne veltui ir migracijos mastai nebe tokie dideli, kaip seniau. Bet tai labai kompleksinis reiškinys“, – sako D. Stumbrys.
Politikai svaigsta dėl Lenkijos, statistika rodo ką kita
Juozaičio judėjimas, taip pat ir nemažai kitų dešiniųjų politinių jėgų teigia, esą Lietuvai reikia remti šeimą, ypatingai skatinant paramą daugiavaikėms šeimoms, kai kurios iš jų kaip pavyzdį nurodo Lenkiją, kur gimstamumas skatinamas piniginėmis išmokomis ir deklaruojama išskirtinė šeimos politika.
Tačiau D. Stumbrys pastebi, kad Lenkijoje ši politika dar nedavė rezultatų, o katalikiškos Europos valstybės, pavyzdžiui, Ispanija ir Portugalija, yra ne ką geresnėje padėtyje, o remti šeimas reikėtų be sąlygų, nesvarbu, kiek vaikų jose auga, ar tai pilnos šeimos.
„Reikėtų sudaryti sąlygas, kad moterys galėtų ir dirbti, ir auginti vaikus, nes jeigu reikia rinktis arba tą, arba tą, ji ir renkasi. Lietuvoje mes to dar turbūt neturime: turime geras galimybes sėdėti namie ir auginti vaikus“, – sako sociologas.
Jis sako, kad bendrą gyventojų skaičių pakeisti galima nesunkiai, sušvelninus imigracijos sąlygas teisės aktais, tuo metu gimstamumo didinimo klausimas yra sprendžiamas nepalyginamai sunkiau. Pasak sociologo, iki šimtmečio pabaigos gimstamumas visoje Europoje nesieks 2,1 vaikų moteriai, t.y. tiek, kad būtų užtikrinta kartų kaita.
„Problema yra padaryti, kad žmonės ne tik nenorėtų išvažiuoti, bet kad norėtų dar ir vaikų susilaukti. Tai darbo ir šeimos derinimo sąlygos, ekonominių ir gyvenimo tikslų subalansavimas yra vienas iš pagrindinių demografinės politikos klausimų, nes kiekvieno žmogaus pagrindinės gyvenimo kryptys – namai, šeima ir darbas, bei klausimas, kaip tai suderinti“, – sako D. Stumbrys.
