Garsiausi pasaulio fotografai savo mokiniams dažnai pataria kuo daugiau žvalgytis, net ilgoje kelionėje autobusu nemiegoti ir nuolat dairytis pro langą. Juk nežinai, ką netikėto pamatysi. Panašiai nutiko ir su šio bene didžiausio naujos „Panelės“ straipsnio herojėmis. Su 17-mete Lile akis į akį netikėtai susidūrėme... autobuse. Šviesiaplaukė mergina paprašė pasaugoti lagaminą, kol ji pirks bilietą. Kai ji sugrįžo pasiimti daiktų, kažkas skatino paklausti, kurgi ji su tokiu didžiuliu lagaminu skrenda. „Į Varėną.“ Kur?! Į Varėną juk niekas neskrenda, kas čia per nesusipratimas? Ir tik po trečio sakinio supratau, kad ši jauna keliauninkė - ne atostogaujanti Lietuvos moksleivė, o čia iš labai toli atvykusi ir puikiai lietuviškai kalbanti išeivių atžala savanorė, vasarą po mokyklos skyrusi ne vakarėliams, o geriems darbams Lietuvoje. Ir, pasirodo, ji atvyko su visu būriu bendraamžių bendraminčių!
Tai buvo daugiausia laiko pareikalavęs interviu mano „Panelės“ gyvenime: turėjau pakalbinti 6 merginas, dviejų su puse valandos įraše sutilpo trijų kartų gyvenimai. Ne vienąkart kalbant su merginomis mano nuostatos, požiūris, buvę stereotipai dužo į šipulius. Ką, tai amerikietiškos svajonės nėra? Kaip, Varėnoje geriau nei Detroite? Visa šeima turite tautinius kostiumus? Kodėl jūs svajojate gyventi Lietuvoje? Juk jauni žmonės tik ir laukia galimybės iš čia išvažiuoti! Po šešių pokalbių visi atsakymai susidėliojo į savas vietas.
Marija Čyvaitė (18) bruožais turbūt panašiausia į amerikietę. Jei ji nekalbėtų lietuviškai, nė netartum, kad Čikagoje gyvenanti abiturientė yra kilusi iš lietuvių šeimos. Sunku patikėti, kad taip gerai lietuviškai ji išmoko nė karto čia nebuvusi. Tačiau praktikos Marija turėjo nuo gimimo: „Mano seneliai šeimoje kalbėjo lietuviškai, kaip ir tėvai. Seneliai prastai kalba angliškai, su akcentu. Nuo mažens girdėjau lietuvių kalbą, tik išėjusi iš namų, pradėjusi bendrauti su draugais išmokau angliškai. Mano vyriausias brolis turi sūnų, Aleksiuką, su juo šeima taip pat kalba lietuviškai, tad angliškai jis išmoks tik paaugęs."
Visi Marijos seneliai gimė Lietuvoje, o 1944 m. dėl karo pabėgo į Vokietiją, kur buvo įsikūrusi pabėgėlių stovykla. „Iš Vokietijos seneliai laivu perplaukė Atlanto vandenyną ir pasiekė Niujorką, iš ten nuvažiavo į Klivlendą. Visi lietuviai pasiliko kartu. Mano tėvai gimė visai netoli Čikagos, Klivlende“, - apie šeimos likimą už Atlanto pasakoja Marija. Taip jai nuo mažens pasakojo seneliai, kai jų paklausdavo, kodėl gyvena Čikagoje.
Privaloma savanorystė
Visos šešios merginos priklauso labdaringai organizacijai „Vaiko vartai į mokslą“. Jų tėveliai apmoka skrydžius ir būstą mėnesiui Lietuvoje, kur merginos savanoriauja įvairių miestų dienos centruose, kuriuos lanko problemų šeimose turintys vaikai. Marija dirbo Vilniaus dienos centre. „1998 m. mano močiutė Aldona Kamantienė, Rita Venclovienė ir kelios kitos pedagogės įkūrė šią organizaciją, ji kasmet siunčia pinigų, drabužių ir žaislų problemų šeimose turintiems vaikams. Prieš dešimt metų mano sesė buvo pirmoji, kuri skrido į Lietuvą. Nuo to laiko iš mūsų bendruomenės jaunimas kasmet važiuoja savanoriauti dienos centruose. Mano sesė Regina ir brolis Tomas taip darė, tad jaučiau pareigą važiuoti ir aš. Kasmet Čikagoje rengiame labdaros renginį, derliaus pietus, kur patarnauja lietuvių moksleiviai ateitininkai. Visos parapijos dėka surinktus pinigus taip pat siunčiame į Lietuvą, - apie įsišaknijusią moksleivių savanorystę JAV užsiminė Marija. - Mūsų mokyklose yra daug organizacijų ir klubų, kur gali savanoriauti. Su grupe mokytojų ir moksleivių keliaujame į kalnus, dirbame su skurdžiausiai gyvenančiais vaikais. Taip pat lankau katalikišką mokyklą.“
Užsiminus apie skirtumus tarp Vilniaus ir Čikagos, Marija pradeda žerti komplimentus Lietuvai. Net sutrinku, juk net ir dabar lietuvių galvose gyvena amerikietiška svajonė įsikurti už Atlanto. „Atostogaujant, savanoriaujant Vilniuje viskas atrodo gražiau, linksmiau, daugiau žalumos, mažiau miesto garso. Apskritai ta kultūra, kaip žmonės gyvena, labai skiriasi. Amerikoje visada yra go go go, reikia kuo daugiau daryti, kuo daugiau veikti, nėra kada miegoti, viskas skubu. Europiečiai laiką vertina labiau. Pas mane atkeliavo studijuoti mergina iš Vokietijos ir po savaitės apsiverkė, nes neatlaikė tempo. Sako: Everything here is so fast, I can't handle it. (liet. „Viskas čia taip greita, aš negaliu prie to priprasti.“) Anksčiau po mokyklos ji tik miegodavo, o pas mus tai neįprasta. Aš kasdien po pamokų einu į tinklinį, paskui į chorą. Nėra kada miegoti.“
Nors Marija Lietuvą aplankė pirmą kartą, paklausta, ar save laiko lietuve, ar amerikiete, net nesudvejojo: „Lietuve. Mano visas gyvenimas susijęs su Lietuva. Sekmadienį į lietuvišką parapiją, pirmadieniais į tautinių šokių grupę, antradieniais į vaikų chorą. Anksčiau žaidžiau lietuvių krepšinio komandoje „Lituanica“, dešimt metų lankiau lietuvišką šeštadieninę mokyklą. Mūsų katalikų grupė „Ateitininkai“ yra mano gyvenimas. Kiekvieną vasarą važiuoju į stovyklą „Dainava“, kuri jau tapusi šventa vieta.“ Šią stovyklą lankė Marijos tėvai, ten jie įsimylėjo ir vėliau sukūrė šeimą. Šioje stovykloje susipažino dauguma Čikagoje gyvenančių lietuvių.
Čikagos bendruomenė drauge pagal papročius mini visas lietuviškas šventes. „Švenčiame Kūčias, Kalėdas, Velykas, Vasario 16-ąją, parapijose paminime ir Vėlines. Per Kūčias visi susinešame dvylika valgių, per Velykas su vašku marginame kiaušinius. Amerikiečiams tai atrodo labai keista. Kai paklausia, kas tos Kūčios, aiškiname, kad tokia pusiau pagoniška, pusiau krikščioniška šventė. Jiems labai smagu, visada klausinėja, nori sužinoti vis daugiau. Atvažiuoja į mūsų choro koncertus, klausosi dainų.“
Iš Čikagos savanoriauti atvažiavusi mergina nė kiek nesuglumo, kai pamatė iš rizikos grupių šeimų į Vilniaus dienos centrą atėjusius vaikus.
Sako, nuo pirmos akimirkos bandė juos suprasti. „Trys savaitės savanorystės buvo naudinga patirtis. Būna, kad jie keikiasi, jiems sunku gerbti vadovus, kartais mušasi, neklauso. Bet jie vis tiek vaikai nuo 10 iki 15 metų, kurie daug klausinėja: ar turime Amerikoje autobusus, ar žiūrime televiziją? Jiems labai įdomu, kur ta Čikaga, kaip ji atrodo. Dėl to dažnai jiems pasakodavau, iš kur atvykau, kaip ten gyvename. Kartais vaikai visą dieną keikiasi ir ne visada gražiai elgiasi, bet kai išeina namo, labai gražiai atsisveikina. Tai reiškia, kad mūsų dienos darbas nenuėjo veltui.“ Marija sako, kad po trijų savaičių labai gaila išvažiuoti, bet būtinai sugrįš į Lietuvą: „Susitikimuose dažnai kalbame, kokia ta Lietuva, kaip jos ilgimės. Tikrovėje ji daug gražesnė, nei įsivaizdavau, tad prižadėjau sau, kad būtinai čia sugrįšiu.“
Sunki kelionė svajonės link
Kitai mano herojei, būsimai logopedei Dainai Polikaitytei (18), jau vardas padiktavo gyvenimo būdą. Ketvirtą kartą Lietuvoje apsilankiusi abiturientė pirmąsyk atskrido ketverių, tad labai mažai ką prisimena. Antrą kartą 2009-aisiais skrido į Tūkstantmečio dainų šventę, o 2014-aisiais į Lietuvą taip pat atvedė dainos: „Mano šeima labai daininga, tėvas muzikas, turėjo progą diriguoti dainų šventėse, o mes visi - mama, aš ir broliai - dainuojame choruose. Praeitais metais dainų šventėje šokome ir tautinius šokius.“
Dar neuždavusi klausimo pastebėjau, kad Daina vartoja senovinius lietuviškus žodžius - atsisveikindama sako „sudiev", o vietoj žodžio „klasė“ - „skyrius“. Pradėjus kalbėti apie iš senelių perimtą kalbą, Daina juokėsi, kad nors kalba lietuviškai, dabartinis jaunimas ne visada ją supranta. Abiturientės seneliai su savo tėvais taip pat iš pradžių pabėgo į Vokietiją, kad išvengtų trėmimo į Sibirą, o vėliau laivu perplaukė Atlanto vandenyną. „Visi keturi seneliai atsikraustė į Čikagą ir čia gyvena iki šiol. Tik neseniai sužinojau, kad senelio brolis su Marijos močiute šoko diskotekoje laive į Ameriką. Ta močiutė man daugiausiai pasakojo, kaip su vežimu važiavo iki laivo, kad viena sesė susirgo, net iškrito iš vežimo. Buvo labai sunki kelionė. Mano tėvai gimė jau Čikagoje ir mes iki šiol gyvename jos priemiesčiuose“, - apie sudėtingą giminaičių kelią amerikietiškos svajonės link pasakojo Daina. Aštuoniolikmetės seneliai norėjo išlaikyti lietuvybę, tad šeimoje visada kalbėjo tik lietuviškai. Taip išmokė vaikus, kad savo šeimose neapleistų lietuvių kalbos: „Nuo mažens pirma kalba buvo lietuvių, bet televizija, draugai, kaimynai vaikystėje greit padėjo išmokti angliškai. Mano tėvai susipažino Čikagoje per lietuviško choro repeticijas. Lietuvybė man yra didžioji dalis gyvenimo: lietuviška parapija, lietuviška savaitgalių mokykla, stovyklos vasarą - viskas susiję su gimtine.“
Daina pripažįsta, kad nors retai užsuka į Lietuvą, susitikę bendruomenėje Amerikos lietuviai jaučiasi kaip gimtinėje. Net vaikai, kurie niekada nėra jos regėję: „Kai būni Amerikoje, ypač bendruomenių susitikimuose, tas jausmas, kad mes lietuviai, labai stiprus. Aš labai didžiuojuosi gyvendama Amerikoje ir būdama lietuvė. Pavyzdžiui, kai Rūta Meilutytė laimi auksą, man rieda ašaros ir nieko negaliu padaryti. Džiaugiuosi, kad apie Lietuvą išgirsta vis daugiau žmonių.“ Mergina juokiasi, kad dėl išskirtinio lietuviško vardo už Atlanto kyla daug sunkumų. „Iš pradžių tenka išmokyti, kaip tarti taisyklingai, nes painioja su Diana. Visada juokaujame, kad kai mokyklose šaukia visus vardais ir sustoja, žinome, kad jau būsime mes. Taip pat ir su pavarde. Amerikiečiams tai labai neįprasta.“
Ne tik dainos, bet ir savanorystė yra neatsiejama nuo merginos gyvenimo. Visa Dainos šeima jaučia pareigą padėti vargstantiems Lietuvoje: „Mano vyriausias brolis prieš dvejus metus keliavo į Lietuvą savanoriauti. Buvo labai įdomu klausyti, ką jis patyrė. Visada smagu čia sugrįžti, tad pasitaikius tokiai progai negalėjau atsisakyti. Tėvai jau seniai žinojo šią organizaciją, ji dažnai organizuodavo labdaringus pietus, siųsdavo į Lietuvą pinigų, žaislų vaikams. Jie norėjo, kad pabendravusi su tais vaikais geriau suprasčiau gyvenimo vertybes.“
Prieš atvykstant į Lietuvą Dainai buvo pasirengimo kursai, bet atvykusi į dienos centrą ji vis tiek nustebo, kokie agresyvūs ir sudėtingi šie vaikai. „Jiems sunku klausyti vadovų, vyresnių žmonių paliepimų, ypač juntamas pagarbos trūkumas. Bet tuomet supratome, kad jie tik vaikai, ieškantys dėmesio ir meilės, nors ir susipyksta, prižiūri vienas kitą. Vienas skirtumas, kuris parodo, kad vaikai auga rizikos šeimose, yra tas, kad jie labai greitai supyksta ir puola muštis, reaguoti fiziškai, - trijų savaičių darbą Vilniaus dienos centre prisiminė mergina, bendravusi su 7-12 metų ir 5-6 metų vaikais. - Mažesni vaikai, aišku, iškart meilūs, draugiški. Bet greit pastebi, kad jiems sunku sutelkti dėmesį, klausytis, kartais nenori sėdėti ramiai. Vyresni iš pradžių laikosi atstumo, bet kuo daugiau bendrauji, tuo lengviau. Man ši savanorystė labai naudinga. Įgijau vadovavimo, mokymo, bendravimo su agresyvesniais vaikais patirties. Supratau, kada vaikams reikia dėmesio, o kada geriau leisti jiems pabūti vieniems, kaip prie jų prieiti. Jiems reikia tik meilės ir dėmesio. Mano asmenybės brendimui tas padarė didelę įtaką", - prisipažįsta mergina. Pasak Dainos, Amerika nėra rojus, ten taip pat yra skurstančių ir vargingai gyvenančių žmonių, tačiau nereikia jų gėdytis. „Jeigu turi pinigų, Amerikoje labai geras gyvenimas, bet jei skursti, tai gal net blogesnis. Man jis geras tol, kol turime stiprią lietuvių bendruomenę, kuri užima didžiausią mano gyvenimo dalį.“
Sudarė skirtumų sąrašą
Veronika Gaškaitė (18) užaugo pramoniniame Amerikos mieste Detroite. Pirmą kartą abiturientė Lietuvoje lankėsi būdama ketverių, o antrą - prieš devynerius metus. Paskui lietuviškų bruožų Veronika baigė mokslus ir įstojo į interjero dizaino specialybę.
„Mano proseneliai pabėgo į Vokietiją, kai seneliui buvo 10 metų. Tuomet jie nuplaukė į Ameriką ir apsigyveno už Atlanto. Mano močiutės tėtis buvo ištremtas į Sibirą, tad ji su broliu ir mama taip pat pabėgo į Ameriką, ten ilgai nematė savo tėvo. Gal po 20 metų grįžusi į Lietuvą su juo susitiko. Kita močiutė didelę gyvenimo dalį gyveno Kanadoje, bet persikrausčiusi į Ameriką susipažino su seneliu ir neilgai trukus susituokė. Dar kitas senelis dabar gyvena pusmetį Lietuvoje, pusmetį Floridoje, kur visada šilta, kai čia žiema“, - apie sunkų senelių kelią pasakojo Veronika, kurios tėvai taip pat gimė jau Amerikoje, o susipažino per lietuvių bendruomenių susirinkimus, lietuviškame koncerte. Paklausta, ar pastebėjo daug skirtumų tarp Vilniaus ir Detroito, mergina juokiasi, kad sudarė visą sąrašą.
„Jau dvi savaites turiu sąrašą telefone, kuriame rašau viską, kas man įdomu. Galiu tuoj suskaičiuoti. Vienas, du, trys... trisdešimt aštuoni dalykai, kurie mane, kaip amerikietę, labai stebina. Pavyzdžiui, kad čia visi rūko. Mums keista, nes Amerikoje tai jau seniai nebemadinga, dauguma supranta, kad žalojama sveikata. Čia, kai autobusu važiavome iš Nidos, sustojome stotelėje ir visi šoko kuo greičiau degti cigarečių, ypač jaunimas. Amerikoje neturiu nė vieno draugo, kuris rūkytų. O moterys visai nenešioja gintarų, kurie man tokie gražūs. Be to, visi čia gatvėmis vaikšto labai pasipuošę, man tai patinka, gražu. Čia visi turi savo stilių, žmonės nori išsiskirti, o mes ką nors gražesnio pamatome ir iškart klausiame: aš noriu tokio pat, kur pirkai?“ - skirtumų sąrašą skaitė Veronika.
Nidoje pirkdama sesei gintarinius papuošalus Veronika ėmė plepėti su pardavėja, mat iš jų akcento nesunku nuspėti, jog merginos atvyko iš Amerikos.
„Pradėjome kalbėti ir ji paklausė, ar mes norėtume čia gyventi. Mano sesė nenorėtų, o aš nežinau, gal ateityje norėčiau pagyventi metus. Ta ponia patarė negyventi, nes visos galimybės Amerikoje, čia nieko nėra. Mane labai nustebino, kad visi, su kuriais teko kalbėti, nėra buvę Amerikoje, bet labai ten norėtų. Visi norėtų. Atrodo, kad Amerika yra svajonių šalis. Bet ir ten yra žmonių, kurie negali rasti darbo. Nežinau, ar ten daug didesnės galimybės, nes darbą rasti taip pat sunku. Mano tėvas baigė universitetą, yra geras architektas, bet darbą keičia labai dažnai, pas mus sunku jį išlaikyti. Nėra taip, kad atvažiuoji į Ameriką ir staiga viskas gerai. Manau, žmonės Ameriką truputį idealizuoja“, - amerikietišką realybę atskleidė abiturientė.
Abiturientė pirmiausia išmoko lietuviškai, bet jau nebeprisimena, kaip ankstyvoje vaikystėje išmoko angliškai: „Darželyje kiekvieną dieną per snack time (angl. „užkandžių laikas“) pasidariusi korteles mokiau draugę lietuvių kalbos, nes ji labiau norėjo mokytis, o ne žaisti. Detroite gyventi sunkiau, nes aš esu vienintelė lietuvė savo mieste, kurią jie pažįsta. Pavyzdžiui, Daina ir Marija mokosi toje pačioje gimnazijoje, tai gali sakyti, kad ir ji lietuvė, čia mūsų daug. O pas mane žmonės dažnai nebūna girdėję apie Lietuvos kraštą.“ Pasak Veronikos, apie Lietuvą amerikiečiai daugiausia sužino iš NBA lygoje žaidžiančių lietuvių krepšininkų. Vienus metus Vilniuje studijavo Veronikos tėtis, tad ir ji neatmeta galimybės čia sugrįžti ilgesniam laikui, išbandyti lietuvišką aukštąjį mokslą: „Vienus metus norėčiau pasimokyti ir pagyventi Vilniuje. Čia 6 mėnesius kasmet praleidžia ir mano senelis. Norėčiau apsilankyti čia dažniau, su malonumu grįžčiau kas vasarą.“
Veronika neslėpė, jog tik atvykus į Vilniaus dienos centrą buvo sunku. Pirmą diena vaikai labai daug keikėsi, mušėsi. „Jaučiausi nelabai svarbi, pirmomis dienomis labiau stebėjau situaciją ir galvojau, ar jiems išvis manęs reikia. Bet po kiek laiko susidraugavome ir vaikai jau norėjo laikytis už rankos, kvietė žaisti kartu. Pradžioje pagarbos nerodė, bet vėliau priprato prie mūsų ir jiems pasidarė lengviau, suprato, kad mes esame vadovės. Dirbdama šį darbą supratau, kaip būti jų drauge, bet neprarasti autoriteto. Turėjau išmokti, kad aš savanoriauju jiems ir jeigu jie nori žaisti, aš turiu nusileisti ir žaisti kartu. Mano pagrindinis tikslas buvo bendrauti su jais ir daryti viską, kad jiems būtų kuo smagiau. Buvo viena mergaitė, kuri manimi labai rūpinosi, tikrino, ar turiu sumuštinį, ar sėdžiu ant kėdės, - per tris savaites sušvelnėjusiais vaikais džiaugėsi savanorė. - Vaikai bėgant laikui pasidarė labai mieli, tapome draugais. Vis klausinėjo, kada grįšime, nesuprato, kad išvažiuojame į savo namus, kad gyvename Amerikoje.“
Straipsnio tęsinys – kitame savaitraščio numeryje.
