Režisavo: Sofia Coppola. Vaidina: Nicole Kidman, Kirsten Dunst, Elle Fanning, Colin Farrell
Jau iš jos filmų „The Virgin Suicides“ ir „Marie Antoinette“ buvo akivaizdu, kad Sofia Coppola mėgsta stebėti, kaip Kirsten Dunst iš visų jėgų stengiasi išgyventi kokią nors kančią. Naujausioje režisierės juostoje „Lemtinga pagunda“ ir vėl išvystame Dunst ypatingos, tačiau į klampią situaciją patekusios moters vaidmenyje – tik šįkart, skirtingai nuo ankstesnių atvejų, jos veikėja turi realų šansą ištrūkti iš savosios skaistyklos. Deja, ramybė ir laisvė karo metu yra sunkiai pasiekiami dalykai. Tad jei Edvina Dabni nori pasprukti iš Konfederacijos, jai pirmiausia reikia įsileisti Sąjungą į vidų.
Pagal be gailesčio sutrumpintą to paties pavadinimo Thomaso P. Cullinano 1966 m. romaną sukurtas tvankus, alpus ir nepaprastai įtraukiantis filmas (kuris jokiu būdu nėra Dono Siegelio adaptacijos, pirmą kartą pristačiusios pasakojimą didžiajame ekrane, perdirbinys) nukelia žiūrovus į 1864-uosius, kai toliau siaučia Pilietinis karas, nors jo atomazga kasdien tampa vis akivaizdesnė. Liūdnais gluosniais apsuptuose pietvakarių Virdžinijos pelkynuose stovi apleista privati mergaičių mokykla, kur glaudžiasi septynios čia likusios įvairaus amžiaus moterys. Kai visi iš čia spruko (įskaitant ir vergus, kurie pasinaudojo mažėjančiu šeimininkų kiekiu) kelios mokytojos ir mokinės pasiliko čia vienui vienos, nes daugiau neturėjo kur eiti.
Ir tuomet, it atsakymas į maldą, kurios šios dievobaimingos pietietės nebūtų išdrįsusios išsakyti savo krikščionių Dievui, prie mokyklos vartų išdygsta vyras. Ne bet koks vyras, o Colinas Farrellas. Kapralui Džonui Makburnui, airių imigrantui, už 300 dolerių pardavusiam sielą Sąjungos armijai, reikia skubios (ir švelnios) pagalbos. Jis paspruko iš mūšio lauko su „pakankamai švino kojoje, kad užtektų pakaustyti arklį“, o kai jauniausia mokyklos gyventoja jį atranda, jis yra visiškai ant mirties slenksčio. Mergaitė palydi jį į dvarą, kuriame staiga atmosfera prisipildo įtampos, vos tik kareivis yra įtempiamas vidun.
Amžinai įsitempusi mokyklos direktorė Marta Farnsvort (Nicole Kidman) sutinka pasirūpinti kareiviu, nors ir supranta, kad dėl to gali kilti problemų: dėl hormonų užvaldytos maištingos paauglės Alisijos (Elle Fanning, dar viena aktorė, su kuria taip mėgsta dirbti Coppola), dėl mokytojos Edvinos, kuri, regis, apimta tų pačių jausmų, kaip ir jaunesnės mergaitės, ir dėl savęs pačios – mat gerai supranta, kad prausdama bejėgį pacientą per smagiai leidžia laiką. Džonas greitai atsistoja ant kojų ir negali atsidžiaugti patekęs į tikrą bet kurio vyro fantaziją. Tačiau jam greitai teks suprasti, kad ši fantazija priklauso ne jam.
Coppola pasakoja istoriją su chirurginiu tikslumu ir laukine elegancija. Juosta trunka vos 93 minutes – daug trumpiau nei Siegelio filmas. Režisierė Cullinano knygą suredukavo iki pačių jos griaučių, atsisakydama pačių kontroversiškiausių jos elementų (pvz., incesto), kad galėtų daugiau dėmesio skirti pačioms merginoms ir pateikti skirtingas jų perspektyvas be pašalinių trukdžių. To rezultatas – filmas, kuris kartais atrodo pernelyg suspaustas, it per smarkiai apkarpytas bonsas, o pasakojama istorija kartais atrodo nepatogiai menkutė lyginant su jos veikėjų gelme ir užburiančia juos įkūnijančių aktorių vaidyba. Kidman tiesiog spindi suvaržytos moters, besiblaškančios tarp aistros, pavydo ir motiniškų instinktų, vaidmenyje. Tas pats tinka ir Dunst, labiausiai prieštaravimų draskomai moteriai iš visų, kuri nepaprastai ilgisi išorinio pasaulio, tačiau yra kamuojama jo atsiųsto pasiuntinio. Tai vienas tų ypatingų filmų, kur visi aktoriai sudaro puikų ir tvirtą it kumštis ansamblį, kuriame kiekvienas yra nepamainoma visumos dalis.
Tai trečiasis istorinis Coppolos filmas, tačiau režisierė kitą epochą panaudoja tam, kad geriau perteiktų žmogiškos būties – vienatvės ir ilgesio – amžinumą. Žiūrovams tereikia vieno kadro su suvešėjusia žole aplink neprižiūrimą mokyklą, kad suprastume, jog gamta apims namą taip pat natūraliai, kaip ir jame esančias moteris; vienas tolumoje nugriaudėjęs patrankos šūvis, ir mes suprantame, kad tyrumas ir ramybė yra laikini, net audros akyje; vienas Edvinos žvilgsnis, ir tampa aišku, kad atmosfera pasikeitė, o seserystė yra sutrikdyta. Coppola dar niekada nepasakojo taip glaustai, su tokiu tobulu vizualiniu ritmu ir – gana netikėta – humoru.
