„Širdy esu visas „Žalgirio“, – be jokių užuolankų sakė legendinis žalgirietis Modestas Paulauskas, kovo 19-ąją švenčiantis 70-ies metų jubiliejų. M.Paulausko bendraamžis Kauno „Žalgirio“ klubas ilgametį komandos veidą ir vieną iškiliausių XX amžiaus Europos krepšininkų pagerbė kovo 25-ąją, per rungtynių su „Barcelona“ didžiąją pertrauką, kai į „Žalgirio“ arenos palubes buvo pakelti M.Paulausko marškinėliai su jo vilkėtu 5-uoju numeriu.
Septintojo dešimtmečio pradžioje prie komandos prisijungęs 17-metis jaunuolis taip jos ir nebepaliko – penkiolika šlovingų sezonų vilkint krepšininko marškinėlius keitė ilgi ir nostalgijos pilni docento metai Kauno technologijos universitete bei permaininga trenerio karjera, tačiau klaipėdiečio meilė „Žalgiriui“ taip niekada ir neišblėso.
Simboliška, jog daugiau nei dešimtmetį Kauno miesto komandą į pergales vedusio M.Paulausko jubiliejus sutampa su „Žalgirio“ jubiliejumi – jie abu švenčia garbingus 70 metų nuo savo egzistavimo pradžios.
Sudėtinga pradžia
Besibaigiant II pasauliniam karui šį pasaulį išvydęs berniukas daug laiko vaikystei neturėjo: „Krepšinį pradėjau žaisti nuo šešerių ir nors domėjausi kitomis sporto šakomis, aktyviai užsiiminėjau lengvąja atletika, tačiau, manau, jog tai buvo toks pasirinkimas, kuris būna visam gyvenimui. Kiti vaikystėje treniruojasi ir futbolą žaisti, ir gimnastika užsiiminėti, ir šaudyti ar daryti kitą jiems patinkančią veiklą, o mano prioritetas buvo krepšinis – man jis buvo svarbiausias.“
Tiesa, atletas prisiminė, jog viskas galėjo būti ir kitaip – M.Paulauskas galėjo ir netapti krepšininku: „Kažkada mokinių spartakiadoje dalyvavau, į aukštį iššokau į 195 cm aukštį, kas tais laikais buvo neblogas rezultatas“.
Tačiau vyresniojo brolio, krepšininko Edmundo palaikymas neleido jaunesniajam broliui nuklysti klystkeliais: „Kai buvau 6-7 metų amžiaus, brolis mane už rankos vesdavosi kartu į krepšinio aikštę. Neretai vasarą, lauko aikštelėse, nes salių tais laikais buvo mažai, susidarydavo nelyginis žaidėjų skaičius – tada pakviesdavo žaisti ir mane.“
Šių dienų krepšinio gerbėjui galėtų pasirodyti neįtikima M.Paulausko istorija apie tų laikų krepšinio sąlygas: „Jūs galbūt neįsivaizduojate, tačiau kamuolys tada turėjo ertmę, pro kurią į vidų įdėdavome pripūstą kamerą, o vėliau ertmę užrišdavome. Tik vėliau iš Vengrijos buvo pradėti vežti ir pardavinėti vadinamieji olimpiniai kamuoliai, kurie jau buvo panašūs į dabartinius. O aikštelės... (atsidūsta, – aut. past.) nebuvo tada asfaltuotų aikštelių, lauke žaisdavome ant grynos žemės, be linijų... Žiemą ant sniego žmonės anglimis išbarstydavo aikštelės ribas ir jaunimas žaisdavo net ir žiemą.“
„Žalgiris“ – tų laikų krepšininkų šventovė
Neabejojama, jog anuomet kiekvienas vaikas mėtė į krepšį, mokėsi žaisti krepšinį ir tuo pačiu svajojo kada nors patekti į „Žalgirį“.
Kauniečiai 1947-aisiais ir 1951-aisiais triumfavo SSRS krepšinio čempionate ir taip, be abejonės, kėlė begalinį pasididžiavimą lietuvio širdžiai. Tuose pačiuose įspūdingų pergalingų ir šlovingos praeities sužadintos laimės spinduliuose vaikystėje maudėsi ir jaunasis Modestas.
„Mūsų laikais „Žalgiris“ buvo kaip šventovė, į kurią norėjo visi patekti. Gauti pakvietimą žaisti Kaune buvo didžiausias apdovanojimas, kurį galėjo gauti jaunuolis. Kai buvau pakviestas, kaip tik baiginėjau vidurinę mokyklą Klaipėdoje, tuo metu mąsčiau prisijungti prie perspektyvios Klaipėdos „Maisto“ ekipos, kuri buvo ką tik išsikovojusi teisę žaisti Sovietų pirmenybėse, tačiau po „Žalgirio“ skambučio nė kiek nedvejojau ir atvykau į Kauną, kur pradėjau svarbiausią savo gyvenimo žygį“, – karjeros pradžią prisiminė M.Paulauskas.
Legendinis krepšininkas kukliai pasakoja, jog jis niekuo labai neišsiskyrė iš kitų to meto vaikinų. Kaip ir dauguma jaunųjų žaidėjų, jis lygiavosi į savo laikų žvaigždes, o ypač – į triskart Europos čempionu su SSRS rinktine tapusį kaunietį Stepą Butautą, Kazachstane šiuo metu dirbančio Ramūno Butauto tėvą.
„Savo akimis aikštėje jo niekada nemačiau, tačiau jis buvo tai, ko net apsakyti negaliu. Atsimenu, ketvirtoje klasėje mane priėmė į mokyklos 5-6 klasių rinktinę ir tada mano didžiausia svajonė buvo žaisti vilkint 4-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius, tokius kaip S.Butauto.“
Tačiau vėliau, pradėjęs profesionalo karjerą M.Paulauskas apsivilko 5-uoju numeriu pažymėtą aprangą. Kodėl? Buvęs krepšininkas be užuolankų sakė, jog tai nulėmė žaidimas SSRS rinktinėje, kurioje kito pasirinkimo tiesiog nebuvo: „Kai atėjau į rinktinę, buvau bene jauniausias, visi jau turėjo savo numerius. Tais laikais numeriai buvo tik nuo 3 iki 15, taigi buvo likęs tik 5-as, jį ir gavau.“
Tačiau žalgiriečio mintys greitai grįžta prie savo mylimiausios komandos: „Prisimenu, kaip su „Žalgiriu“ traukiniais vykdavome į Rygą, Taliną, Maskvą, Kijevą, o toliau, į Tbilisį, jau skrisdavome lėktuvais – kito kelio nebuvo.“
Miegodavo kauniečiai autobusuose, traukiniuose ar kitose transporto priemonėse, kuriomis keliaudavo. Didelis fizinis krūvis ir sunkus darbas – štai kas laukė profesionalaus krepšininko. Tačiau krepšininkai uždirbdavo tikrai padorius pinigus.
„Kai atėjau į „Žalgirį“, naujokai gaudavo po 120 rublių, kuriuos iš pradžių dar turėdavo dalintis tarpusavyje. Panašų atlyginimą gaudavo universitetą pabaigęs geras specialistas. Vėliau, kai patekau į rinktinę, alga pakilo iki 180 rublių, o kai 1965-aisias tapome Europos čempionai – iki 250, o po triumfo pasaulio čempionate ji pasiekė 300 rublių“, – atvirauja M.Paulauskas.
Komanda – tarsi šeima, treneris – kaip tėvas
„Man prisijungus prie komandos joje susidarė tarsi dvi stovyklos – senbuviai Giedraitis, Čižauskas, Čaplikas, Radykas, Buzelis ar Lauritėnas ir naujokai: Budnikas, Čupkovas, Žukauskas, Venzbergas...
Tačiau nepasakyčiau, jog vyresnieji buvo nepatenkinti – greitai susibičiuliavome ir siekėme bendro tikslo. Juk krepšinis ne rutulio stūmimas. Ten nueisi vienas, nustumsi 20 metrų ir tu – čempionas, o čia taip nėra, reikia žaisti su komanda“, – sekundę pagalvojęs vaizdingesnį palyginimą išsakė legendinis „Žalgirio“ puolėjas.
„Komanda buvo draugų kompanija. Susitinkame dar ir dabar, ir per jubiliejus, gimtadienius, ir liūdnesnėmis akimirkomis, pasikalbame, palaikome vienas kitą“, – ir toliau vien gerai apie savo komandą kalbėjo vėlesnis jos lyderis.
Tiesa, jis pripažino, jog draugiškų susitikimų kasmet vis labiau mąžta, o ir buvusių „Žalgirio“ krepšininkų gretos vis labiau retėja.
Atletas prisiminė ir trenerį Vytautą Bimbą, kurio šviesus atminimas paliko gilų rėžį M.Paulausko karjeroje.
„Treneris mums buvo tarsi tėvas. Jis ir bausdavo, ir auklėdavo, ir jaudindavosi dėl mūsų, ir buityje padėjo. Strategas eidavo prašyti vienam ar kitam duoti geresnį butą, leisti įsigyti automobilį. V.Bimba rūpinosi mumis kaip galėjo, tačiau kartu nepamiršdavo ir sudrausminti. Viskas buvo kaip šeimoje – krepšinio komanda buvo mūsų šeima.“
Nuotraukose – M.Paulausko karjeros akimirkos.
