2019 metų Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai, rašoma pranešime.
Už šį Seimo nutarimą balsavo 88 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 1 parlamentaras. Šis sprendimas priimtas atsižvelgiant į gautus valstybės ir savivaldybių institucijų, visuomeninių organizacijų ir asociacijų, akademinės bendruomenės, bendruomenių ir fizinių asmenų teikimus.
Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Laisvės premija rezistentui, politiniam kaliniui, Lietuvos „Atgimimo“ metraštininkui A. Kentrai bus įteikta Laisvės gynėjų dieną – 2020 m. sausio 13-ąją.
2019 m. kovo 11 d. iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime A. Kentrai už nuopelnus Lietuvai buvo įteiktas visuomeninių organizacijų apdovanojimas – skulptūrėlė „Žinia“.
Praėjusiais metais Seimas 2018 m. Laisvės premiją skyrė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei: Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui.
Jūsų dėmesiui – trumpas pokalbis su A. Kentra.
– Pone A. Kentra, žiūrint į jūsų gyvenimą, atrodo, kad jis vertas ir knygos, ir gero filmo. Buvote partizanas, jūsų visa šeima buvo partizanai. Broliai nužudyti, jūs pats ištremtas į lagerį ir buvote mušamas iki sąmonės netekimo. Kas labiausiai įsiminė per visą jūsų 90 metų gyvenimą?
– Mūsų šeima išaugo tarp Žemaitijos piliakalnių. Mūsų sodybą reprezentuoja mamos darželis. Jame pasodinti buvo ženklai, vertybės – tikėjimas, viltis ir meilė, sujungti Gedimino stulpais. Mes augome 4 sūnūs ir 2 dukros. Mama 1901 m., būdama vienerių, grįžo į Lietuvą iš Čikagos. Labai mylėjo mūsų tautą ir dalyvavo beveik visose organizacijose, pasisakydama reikiamais klausimais dėl Lietuvos.
– Tai mama jums ir išugdė tą patriotiškumą? Todėl visa šeima ir tapote partizanais?
– Taip. 1940 m. brolis per pasidarytą radijo imtuvą išgirdo, kad Lietuva okupuota, ir graudžiu balsu ištarė: „Albinuk, nebėra Lietuvos.“ Jo balsas ir šiandien išlikęs gyvas mano ausyse. Tai buvo vienu sakiniu pasakyta Lietuvos tragedija.
– O atsimenate dar nepriklausomą Lietuvą, nors buvote jauniausias šeimoje?
– Taip. Mes rūpinomės, kad ne tik Lietuva būtų apsaugota, mums rūpėjo ir kad okupuotos žemės būtų grąžintos Lietuvai.
– Kaip nusprendėte visi išeiti į miškus? Ir mama, ir broliai, ir seserys – visi buvę partizanai. Jūs irgi davėte priesaiką, gavote Aušros slapyvardį.
– Aš pradėčiau šitaip. Rusų pirmoji okupacija. 1940 metai. Kai pradėjau, okupantai, padedami vietinių kolaborantų, ėmė sodinti į kalėjimus ir į tremtį siųsti Lietuvos piliečius. Lietuviai melsdavosi: „Dieve, apsaugok nuo karo, maro ir bado.
Bet kai 1940 m. Lietuvą okupavo ir sakė, kad Leninas atėjo į Lietuvą visiems laikams, lietuviai meldėsi: „Dieve, priartink kuo greičiau karą.“ Tiktai konflikte tarp didžiųjų valstybių Lietuva matė išsigelbėjimą iš okupacijos. Ateina 1944-ieji. Raudonoji armija grįžta į Lietuvą. Reikia apsispręsti – ar emigruoti į Vakarus, o prieš tai galėjome emigruoti į JAV, kadangi mama buvo gimusi Amerikoje, ar pasilikti Lietuvoje ir ginti savo Tėvynę žodžiu, raštu, prireikus ir ginklu.
– Jūs pasirinkote ginti. Kai jus sugavo ir ištrėmė į lagerį, grįžęs gyvų brolių neberadote, tik mamą ir seserį?
– Taip.
– 10 metų lageryje?
– Pilnai neišsėdėjau, anksčiau paleido, kadangi man trūko iki 18 m. kelių mėnesių, kai suėmė.
– Kokio dydžio archyvą esate sukaupęs?
– Dar reikės dirbti prie jo, kad būtų sutvarkytas. Dabar bijau pasakyti, bet yra nuo 1965 metų. Viena komisija tikrino, ir yra nustatyta, kad tai yra unikalus labai didelės reikšmės archyvas.
– Pone A. Kentra, kas jums yra laisvė?
– Laisvė yra, kad ją reikia visuomet ginti.
– Ir šiandien?
– Ir šiandien. Mūsų nelaimė yra, kad mūsų kraštas labai gražus ir visiems patinka. Už tai reikia organizuoti stiprią kariuomenę.
