Automobilių spūstys – nuostolis žmonėms, aplinkai
Dabar Lietuvos miestai atrodo ištuštėję, tarsi išmirę, nes dauguma vykdo karantino reikalavimus. Bet netruks ateiti ir toks laikas, kai mes įveiksime COVID 19 viruso sukeltą pandemiją, gyvenimas vėl grįš į savo įprastas vėžias. Ir vėl bus pilnos gatvės automobilių, vėl bus kamščiai, laiko gaišatis, nervų gadinimas…
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ paskelbti naujos Lietuvos gyventojų apklausos rezultatai, manau, sudomins daugelį, juolab buvo tiriama Lietuvos gyventojų nuomonė apie mūsų miestų transporto problemas. O jos betarpiškai liečia, neretai ir kankina visus mūsų didesnių miestų gyventojus. Tokią išvadą paskelbė „Baltijos tyrimai“ vadovė Rasa Ališauskienė, teigdama, kad, pavyzdžiui, net 99 proc. vilniečių apklausų metu labai svarbia ar svarbia savo miesto problema įvardijo automobilių kamščius, spūstis gatvėse.
Visuomenės apklausa parodė, kad Vilniuje per metus lankėsi 37 proc. kitur gyvenančių žmonių, Kaune – 36 proc., Klaipėdoje – 26 proc. ne šių miestų gyventojų. Tokie dideli svečių srautai, be abejo, tik didina mūsų miestų transporto problemas. Įdomi ir Lietuvos gyventojų nuomonė šiuo klausimu. Kad transporto spūstys mūsų miestuose yra svarbi problema mano dauguma. Kad tai yra aktualu Vilniui pasisakė 85 proc., Kaunui – 71 proc., Klaipėdai 61 proc. apklaustųjų.
Už šių gana įspūdingų, tačiau ir sausokų skaičių slypi ne tik prarastas laikas stovint kamštyje, sugadinta nuotaika, padidėjusi oro tarša, keliamas triukšmas. Kenkia tai ir spūstyse įstrigusių žmonių savijautai, emocinei būsenai, jų darbingumui. Kiekviena kamščiuose sugaišta minutė – tai ir nemaži nuostoliai, mums, miestams, Lietuvai. Ir šių beviltiškai prarastų minučių tik didės, nes, kaip teigia technikos mokslų daktaras Jonas Butkevičius, automobilių voros spūstyse kasmet pailgėja apie tris kilometrus.
Apklausos rengėjai teiravosi ir kaip galima būtų pagerinti transporto situaciją miestuose. Jei prieš keliasdešimt metų vykdytose panašiose apklausose respondentai vardijo įvairias tradicines priemones: visuomeninio transporto svarbą, gatvių platinimą, automobilių greičių reguliavimą, šviesoforų tobulinimą, dviračių takus, lengvųjų automobilių eismo varžymą, tai dabar jau nemažai žmonių pasisakė radikaliai – statyti požeminius metro.
Kad savo mieste būtų statomas metro, pasisakė 40 proc. vilniečių, 38 proc. kauniečių ir 29 proc. klaipėdiškių.
Pirmasis pasaulyje metro – 1863 m.
Pirmasis pasaulyje metro buvo pastatytas 1863 m. Londone. Jo ilgis buvo 3,8 km., dabar – per 400 km. 1868 m. metro pradėjo veikti Niujorke, 1892 m. – Čikagoje, 1896 m. – Budapešte, 1900 m. – Paryžiuje. Šiandien metro yra daugelyje pasaulio miestų, tarp jų ir Lietuvai kaimyninių šalių sostinėse – Varšuvoje, Minske, Maskvoje, Stokholme. Šiuo metu pasaulyje statoma per 40 metro. Kinija stato 14 naujų metro, Indija – 6, Iranas – 5, Rusija (Omske ir Čeliabinske) – 2. Savo sostinėse pradėjo statyti metro Indonezija, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, Ekvadoras, Vietnamas, net visiškai varganas Bangladešas.
Metro – elektrinis miesto geležinkelis, ne tik nepriklausomas nuo gatvių tinklo, automobilių ir pėsčiųjų eismo ir pasižymintis kelionės greičiu, pervežimų pajėgumu ir saugumu, bet ir turintys vieną išskirtinį bruožą – jis požeminis. O tai gąsdina, trikdo kai kuriuos žmones, kaip ir seniau bijančiais ar nesuprantančiais techninio progreso, kad ir geležinkelio naudos.
Dar ne taip seniai, 1827 m. spauda rašė: „Sunku sugalvoti didesnį absurdą už teiginį, kad lokomotyvai galės pasiekti greitį, du kartus didesnį, negu keturių arklių traukiamo pašto diližanso greitis“.
„Geležinkelių statyba kelia grėsmę Valstybei ir tai padarys žala visuomenės sveikatai. Maža to, judėjimas greičiu daugiau kaip 40 km/val. neišvengiamai sukels keleiviams pamišimą ir kraujo išsiliejimą į smegenis“, – 1837 m. teigė Bavarijos Karališkosios medicijos tarnyba.
Daug įvairių mitų skraidė bei skraido ir apie metro.
Metro: idėja sunkiai brendo ne tik Lietuvoje
Kodėl tik dabar pasaulyje prasidėjo metro statybų bumas, juk nuo pirmojo pasaulyje metro jau praėjo daugiau kaip 150 metų? Atsakant į šį klausimą, galima teigti, kad visa žmonijos progreso istorija yra kūrėjų ir skeptikų kova. Nežiūrint gana senokos metro istorijos, įvairių pasaulio miestų kūrėjams prireikdavo ne mažiau kaip 30 metų, kad įtikintų skeptikus šios techninės naujovės pranašumais prieš egzistuojančias transporto sistemas.
„Niurnberge, Vokietijoje, įdiegus metro sistemą, buvo išsaugotas senamiesčio paveldas, o pats senamiestis tapo jaukesnis, švaresnis ir saugesnis, nors diskusijos, ar verta statyti metro, užtruko net 35 metus ir kilus ginčams dėl metro tiesimo į senamiestį, buvo organizuotas referendumas, kurį laimėjo metro šalininkai“, – sako Niurnbergo transporto korporacijos įmonės vadovas Wolfgangas Legathas.
Lietuvoje metro ištakomis laikomi 1974 m., kuomet metro trasos buvo įtrauktos į Vilniaus planavimo dokumentus. Buvo net atlikti geodeziniai tyrimai, leidę teigti, kad Vilniuje drąsiai galima statyti metro. Tačiau tolimesnius darbus vilkino prašymai, tiksliau stumdymasis su Maskvos valdininkais, prasidėjusi sovietinės ekonomikos stagnacija, vėliau Valstybingumo atkūrimas, Kremliaus ekonominė blokada. Metro idėja Lietuvoje atgimė 2002 m., vėliau susikūrė visuomeninė asocijacija „Metro sąjūdis“, dabar vienijantis per 10 tūkstančių transporto problemomis neabejingų žmonių.
Lietuvą, atsižvelgus į mūsų specifinę geopolitinę padėtį, labai kaltinti metro statybų vilkinimu nederėtų. Nors pragyvenus jau tris Nepriklausomybės dešimtmečius galima pradėti ir nuogąstauti – kodėl nestatome?
Iki šiol Europoje mes išgarsėjome tuo, kad paskutiniai, atsilikę keliais šimtais metų, priėmėme krikščionybę. Nesinorėtų išgarsėti ir tuo, kad lietuviai paskutiniai Europoje suprato metro naudą.
Kelios nuomonės apie metro statybą
„Metro projektas sustiprina Vilniaus, kaip regioninio metropolio didmiesčio, įvaizdį ir kuria tokiam didmiesčiui bei jo žmonėms reikalingą aplinką. Jis pajėgus atlikti svarbią socialinę santalkos funkciją. Tai ne tik planas, bet ir Vilniaus miesto ateities vizija, kurios įgyvendinimas taps visų vilniečių reikalu. Miesto dvasiai sustiprinti reikalingi drąsūs, įprastini lietuvių urbanistinį mąstymą peržengiantys ir visuomenės vaizduotę įžiebiantys projektai, kurie padėtų miestui ir miestiečiams pasijusti gyvenantiems XXI amžiuje, todėl miestą valdantys politikai privalo ryžtis drąsiems urbanistiniams sprendimams“, – teigia filosofas dr. Vytautas Rubavičius.
„Kurią transporto rūšį rinkčiausi aš? Esu prieš metro šimtu procentų, esu už tramvajų. Troleibusai? Jie netrukus taps antikvariniai“, – teigė profesorė Marija Burinskienė.
„Liberalai vertina individualumą ir pagal galimybes važinėtų individualiu transportu, bet individualus transportas didina transporto kamščius ir viena iš galimybių nesėdėti automobilių spūstyse – statyti metropoliteną. Metro pagelbės ir individualaus transporto gerbėjams, nes gatvės bus laisvesnės. Tačiau šios statybos turi būti įgyvendinamos nacionaliniu lygmeniu ir jose turi dalyvauti privatus investuotojas“, – teigė žinomas liberalų politikas Eligijus Masiulis.
„Vienas iš didžiausių istorinį paveldą niokojančių faktorių yra autotransportas. Europos miestų patirtis rodo, kad atsikratyti šios problemos galima įrengus metropoliteną. Kai kurių miestų metropolitenų stotys tarnauja kaip archeologinių radinių muziejai. Vilniaus senamiestyje metropoliteno stotys taip pat galėtų atlikti šią funkciją,“ – sakė buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis.
Sovietinis mitas – metro tik milijoniniam miestui
Vienas iš gajausių, dar nuo sovietinių laikų išlikęs mitas, tai, kad metro apsimoka statyti tik milijoną gyventojų turinčiam miestui. Ir dabar dar nemažai politikų ir valdininkų, nenorėdami sau sukti galvos dėl didelių projektų įgyvendinimo, meta kaip kozirį – mūsų miestai maži, metro neapsimokės.
Teisybės dėlei, reiktų pasakyti, kad net patys sovietiniai dignitoriai tik oficialiai teigė šią nuostatą, o iš tikro jos nemanė aklai laikytis. Apie planus statyti metro Vilniuje, tuomet turėjusiame apie pusę milijono gyventojų, jau užsiminiau. Kaimynai Rygoje, irgi neturėjusiai to geidžiamo milijono gyventojų, nuėjo dar toliau už Vilnių. 1990 metais Rygoje jau turėjo prasidėti metro statyba. Darbus sustabdė Latvijos Neriklausomybės atgavimas.
Sovietinės okupacijos metais nors ir gyvenome už „geležinės uždangos“, tačiau informacija griaunanti ši mitą sklido, ir visų pirmą, nuo mūsų kaimynų. 1928 m. pradėjo veikti metro Norvegijos sostinėje Osle, tada turėjusiame tik 258 000 gyventojų. 1933 m. metro atsidarė Švedijos sostinėje Stokholme (504 000 gyventojų), 1955 m. požeminiai metro statybos darbai prasidėjo Suomijos sostinėje Helsinkyje (372 000 gyventojų).
„Metro idėja Suomijos Vyriausybei kilo 1955 m. Po karo Helsinkis buvo neturtingas. Jame gyveno 370 tūkst. gyventojų. Daugelis emigravo, 6-ame dešimtmetyje dauguma buvo prieš metro. Veikė senoji tramvajų sistema. Tačiau 1955 m. vis tik buvo suprasta, kad metro reikalingas,“ – sako Helsinkio universiteto profesorė Leena Louhivuori.
Šiuo metu Helsinkis eksploatuoja 22,1 km metro ir pradėjo statyti naują 14 km metro trasą. Plėtė savo metro kelių tinklą ir Oslo bei Stokholmo miestai, beje, ir iki šiol dar nepasiekę milijono gyventojų skaičiaus.
Įdėmiau pasidairius po Vakarų Europą galima nemažai rasti mažuose miestuose veikiančių metro. 1978 m. metro pradėjo veikti Prancūzijos Lilio mieste, turėjusiame 170 000 gyventojų, 1977 m. – Belgijos Šarlerua mieste (227 000), 1991 m. – Šveicarijos Lozanos mieste (127 000), 1997 m. – Prancūzijos Reno mieste (204 000). 2002 m. – Portugalijos Porto mieste (220 000), 2004 m. – Italijos Brešo mieste (191 000) ir panašiai. Beja, visi išvardyti miestai yra panašaus dydžio, kaip mūsų Klaipėda.
Kuris Lietuvos miestas bus pirmas?
Lietuvoje mes turime tris miestus, kurie, pasirėmę Europos Sąjungos patirtimi, galėtų pradėti planuoti, o vėliau ir statyti metro – tai Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Aukščiau skelbti visuomenės apklausos rezultatai rodo, kad žmonių, svajojančių turėti savo miestuose metro didėja. Vilniuje apie tai jau šnekama nuo seno, tačiau realūs reikalai vis dar klimpsta sostinės savivaldybės koridoriuose. Kaunas, dabar turintis aktyvų merą, čia galėtų ryškiai blykstelėti ir, sostinei miegant, imtis iniciatyvos pirmiesiems. Klaipėda, ištysusi pajūriu, metro statybai irgi labai tiktų. O sujungus tuneliu miestą su Kuršių nerijoje esančia Smiltyne išsispręstų ir daug miesto problemų.
Dabar Lietuvoje teisinė bazė yra tokia, kad metro statyba gali prasidėti miesto Tarybos sprendimu. Taigi viskas priklauso nuo šių miestų Tarybų narių. Ir jeigu jie mums sakys, kad Lietuvos miestai priimti metro dar nepasiruošę, vadinasi, tai ne Europos Sąjungos, o sovietinio raugo platintojai.
Taigi, kuris iš didesnių Lietuvos miestų bus drąsiausias, kuris pirmas?
Vytautas Žeimantas
