„Atstovų rūmų ir Senato demokratai pasiūlys valstijos išlaidų planą, kuris atitinka mūsų požiūrį į tai, ką Ilinojus turi padaryti dėl savo valstijos gyventojų, kuriems reikia, kad valstija jiems būtų pagalbininkė. Mes viešai pripažinsime, kad neturime pinigų padengti šį biudžetą.“ - Michaelas Madiganas, 2015 metų gegužės 25-oji.
Praėjusiais metais gubernatorius Bruce’as Rauneris vetavo demokratų jam pateiktą valstijos biudžetą. Atstovų rūmų pirmininkas Michaelas Madiganas pripažino, kad biudžetas turėjo beveik $3 milijardų deficitą ir greičiausiai būtų pareikalavęs mokesčių kėlimo. (Iš tiesų trūkumas biudžete siekė beveik $4 milijardus.) Ir visa tai įvyko po to, kai demokratų kontroliuojama vyriausybė ir naujai išrinktas gubernatorius Rauneris pirmąjį pusmetį praleido versdamiesi per galvą, kad sukrapštytų pakankamai pinigų demokratų priimtam 2014 metų biudžetui, kuris, beje, irgi buvo deficitinis.
Nuo to laiko, kai Rauneris vetavo 2015 metų biudžetą, valstija gyvena be oficialaus išlaidų plano. „Gyvena“ – per gerai pasakyta. Nors valstijos darbuotojai ir politikai vis dar gauna atlyginimus (kaip ir agentūros bei paslaugų teikėjai, kuriems mokėti yra nurodyta teismo), šimtai įvairių įstaigų ir instancijų, įskaitant labdaros organizacijas, sveikatos priežiūros įstaigas ir smulkųjį verslą, yra priversti uždaryti duris arba laukti labai ilgoje eilėje, kol jiems bus sumokėta. Šitoje situacijoje nukenčia ir aukštasis bei aukštesnysis mokslas. Ilinojaus koledžai ir universitetai, per beveik metus trunkantį nesutarimą dėl biudžeto, negavo jokio valstijos finansavimo. Kelių koledžų prezidentai jau labai rimtai perspėjo politikus ir visuomenę, kad nebeilgai teišgalės išlaikyti mokslo įstaigas veikiančias.
Generalinis Ilinojaus auditas neseniai atnaujino duomenis. Valstijos deficitas tarp 2014 metų liepos 1-osios ir 2015 metų liepos 1-osios išaugo $4,1 milijardo. Priskaitant įsipareigojimus pensijų fondams, visa valstijos skola dabar siekia $125 milijardus.
Didžiąją kovo dalį politikai atostogavo (vargšeliams juk reikia atsipūsti prieš ir po tų varginančių pirminių rinkimų), o šią savaitę jie sugrįžo į Springfildą. Nagi, lažinkimės, kiek laiko jie praleis, bandydami išspręsti biudžeto krizę. Jei jūs savo statymą padėjote ant ruletės laukelio su dvigubu nuliu, greičiausiai tapsite laimėtoju.
Generalinis Ilinojaus auditas neseniai atnaujino duomenis. Valstijos deficitas tarp 2014 metų liepos 1-osios ir 2015 metų liepos 1-osios išaugo $4,1 milijardo. Priskaitant įsipareigojimus pensijų fondams, visa valstijos skola dabar siekia $125 milijardus.
Rauneris ir svarbiausi demokratų lyderiai nebuvo susitikę jau ne vieną mėnesį. Demokratai, kuriems priklauso absoliuti dauguma postų tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate, regis, verčiau užsiiminės nebūtinaisiais įstatymais ir nutarimais, nei imsis ieškoti sprendimo biudžeto problemai, ar bent jau darys spaudimą savo lyderiams geranoriškai (ir kuo greičiau) traukti prie derybų stalo bei ieškoti konsensuso, o ne laikytis aklai įsikandus savo tiesų.
Raunerio ir Madigano politinis susipriešinimas galiausiai pavirto kažkokiu absurdišku ir vaikišku konfliktu. Rauneris nuolat viešai tikina, kad yra pasirengęs susitikti su Madiganu bet kuriuo jam patogiu laiku. Madiganas (per savo atstovą spaudai) apsimeta Raunerio kvietimo negirdįs. Gal jau atėjo laikas vienam iš šių dviejų tariamai suaugusių žmonių pabelsti į kito duris? Per visą šią užsitęsusią biudžeto aklavietę mes sužinojome, kad Madiganas nei telefonu, nei elektroniniu paštu nesinaudoja, o pašto karveliai, matomai, žinių nebenešioja.
Rauneriui visą tą laiką siekiant sugriauti plienu apkaustytą Springfildo status quo, respublikonai įstatymų leidėjai yra jo pusėje. Rauneris tikina nepatvirtinsiąs mokesčių kėlimo, nebent mainais gausiąs patvirtinimą bent jau kai kurioms savo reformoms. Tarp šių reformų yra darbuotojų kompensacijų mažinimas, atsakomybės ieškinių pažabojimas ir apribojimas, didesnių galių kontroliuoti kolektyvinių darbo sutarčių derybų sąlygas perdavimas savivaldoms, renkamų politikų kadencijų apribojimas ir rinkiminių apylinkių žemėlapio perbraižymas. Visa tai puiku ir gerai, tačiau net jo ištikimiesiems partijos bendražygiams ima trūkti kantrybės dėl to, kad niekas nesiekia normalaus konsensuso.
Kiti biudžetiniai metai prasideda liepos 1 dieną, o įstatymų leidėjai jau bando sumuoti valstijos išlaidas. Prieš mažiau nei porą mėnesių demokratai įstatymų leidėjai pateikė įstatymo projektą padidinti profesinėms sąjungoms priklausančių žmonių priežiūros namuose darbuotojų atlyginimus ir išplėsti vaikų priežiūros paslaugas. Šie pasiūlymai yra verti diskusijų, tačiau jų įgyvendinimas pareikalautų daugiau nei $600 milijonų papildomų lėšų, o šias idėjas siūlantys įstatymų leidėjai nerodo jokių iniciatyvų, kaip ir iš kur tuos pinigus ištraukti. Kartojam dar kartą: PINIGŲ NĖRA.
Demokratai ir vėl imasi savo liūdnai pagarsėjusios ilgametės strategijos „pirma išleisim pinigus, o paskui galvosim (arba niekada negalvosim)“. Saviems atlyginimams lėšų jie visada atranda, o štai plano, kaip išgelbėti skęstančią valstiją, kaip nėra, taip nėra.
