Kryžiaus žygiai buvo krikščionių vykdomos XI-XVI a. karinės ekspedicijos su tikslu iš musulmonų susigrąžinti Šventąją žemę. Kryžiaus žygius skelbė arba laimino popiežius.
Kovotojai, pasivadinę kryžiuočiais, vilkėdavo apsiaustus (tunikas) su ryškiais siuvinėtais raudonais kryžiais, simbolizuojančiais, jog jie yra Kristaus kariai.
Pirmasis žygis (1095-1099)
Pagrindinė kryžiuočių kariuomenė, kurią daugiausiai sudarė prancūzų ir normanų riteriai, susirinko Konstantinopolyje ir pasuko ilgam bei sunkiam žygiui per Anatoliją. Jie užėmė Antiochą (1098 m. birželio 3 d.) ir galiausiai žiauriuose mūšiuose - Jeruzalę (1099 m. birželio 15 d.).
Antrasis žygis (1147-1149)
Antrajam žygiui buvo pavesta vadovauti Prancūzijos karaliui Liudvikui VII ir Vokietijos imperatoriui Konradui III. Nors šiam žygiui buvo sutelkta daug karių, jis baigėsi visiška nesėkme. Ir pirmajame, ir antrajame žygyje tęsėsi žiaurus žemių, per kurias žygiavo kryžiuočiai, apiplėšimas. Kryžiuočiai stengėsi užimti Damaską, kėlusį pavojų Jeruzalei, bet jiems to padaryti nepavyko. 1187 m. mirus karaliui Balduinui IV, Jeruzalė buvo užimta turkų seldžiukų, vadovaujamų sultono Saladino, kuris sukūrė didelę ir galingą valstybę su centru Egipte.
Trečiasis žygis (1189-1192)
Prieš Saladiną Europoje buvo suformuotas naujas, trečiasis, kryžiaus žygis. Jame dalyvavo prancūzų, anglų ir vokiečių kariai, kuriuos į priekį vedė žinomos asmenybės: vokiečiams vadovavo imperatorius Frydrichas I Barbarosa, prancūzams – karalius Pilypas II Augustas, o anglams – Ričardas I Liūtaširdis. Tačiau Barbarosa žuvo nepasiekęs Palestinos, tad daugelis vokiečių karių grįžo atgal į Europą. Kryžiuočiams pavyko užimti Kipro salą, o vėliau Akros miestą Viduržemio jūros pakrantėje. Tačiau galutinio tikslo – Jeruzalės – užkariauti jiems nepavyko. Rietenos tarp kryžiuočių vadų lėmė šio žygio nesėkmę.
Ketvirtasis žygis (1202-1204)
XIII a. pr. popiežius Inocentas III sušaukė Europą į naują kryžiaus žygį. Tačiau kryžiuočiai Palestinos nė nepasiekė. Jie nusitaikė ne į musulmonus, o į krikščioniškąją Bizantiją. Šiame žygyje svarbų vaidmenį suvaidino Venecijos pirkliai. Nors puolimo tikslu buvo pasirinktas Egiptas, pirkliai labiau buvo suinteresuoti sužlugdyti savo konkurentę Bizantiją, todėl įkalbėjo kryžiuočius pasukti į Konstantinopolį. 1204 m. žygeiviai užėmė Konstantinopolį ir sukūrė Lotynų imperiją.
Vaikų žygis (1212)
1212 m. birželį viename Prancūzijos kaime piemenukas, vardu Štefanas, pareiškė esąs Dievo pasiuntinys, pašauktas tapti krikščionių vadu ir vėl užkariauti Pažadėtąją žemę. Jis apkeliavo visą šalį ir visur jo kalbos bei rodomi stebuklai sulaukdavo didelio entuziazmo. Netrukus daugelyje vietovių atsirado berniukų, kryžiaus žygių skleidėjų, paskui kuriuos sekė didžiulės minios žmonių. Galų gale Prancūzijos karalius įsakė jiems grįžti namo. Dalis vaikų pakluso įsakymui ir grįžo, bet didžioji dauguma nekreipė dėmesio į karaliaus įsakymą. Greitai į šį fantastišką renginį įsitraukė ir suaugusieji, ypač vagys bei nusikaltėliai. Žygis vis labiau augo ir stiprėjo. Priėję Marselį vaikai sulaukė vergų prekeivių pasiūlymo nuvežti juos į Siriją. Taip daugelis iš jų pateko į vergiją.
Paskutiniai kryžiaus žygiai
Po Vaikų kryžiaus žygio sekė dar keturi žygiai. Penktasis kryžiaus žygis (1212-1221) buvo nukreiptas prieš Egiptą, tačiau baigėsi nesėkmingai. Šeštojo kryžiaus žygio (1217-1221) metu kryžiuočiai užėmė Jeruzalę, bet ją 1244 m. vėl užkariavo musulmonai. Per septintąjį kryžiaus žygį (1248-1254) vėl buvo nesėkmingai puolamas Egiptas. Paskutiniojo, aštuntojo, kryžiaus žygio (1270) metu taip pat nesėkmingai buvo puolamas Tunisas.
Kryžiaus žygių padariniai ir reikšmė
Kiekvienas Kryžiaus žygis sukėlė daug nemalonumų: daugybė žmonių prarado savo gyvybes, daugybė miestų buvo apiplėšta, žmonės gyveno apimti baimės.
Tačiau be Kryžiaus karų Europoje nebūtų įvykę ir teigiamų pokyčių, pavyzdžiui, pagyvėjo prekyba, sustiprėjo šiaurės Italijos miestai (kurie gabeno Kryžiaus žygių dalyvius į Konstantinopolį). Taip pat paspartėjo socialiniai procesai Vakarų Europoje: XII – XIII a. pradėjo nykti baudžiava, europiečiai pradėjo auginti ryžius, citrinas, abrikosus, išmoko gaminti šilkinius audinius, veidrodžius.
