2006-aisiais Felipe Calderonas, tik ką išrinktas Meksikos prezidentu, pažadėjo pokyčius kovojant su šalį užvaldžiusia narkotikų platinimo ir su narkotikais siejamo smurto problema. Kad išpildytų duotą pažadą, jis į gatves pasiuntė kariuomenę bei stojo į atvirą karą su narkotikų karteliais.
Situacija iš tiesų pasikeitė. Tačiau ne taip, kaip tikėjosi Calderonas. Prieš pat jam perimant valdžią, Meksikos žmogžudysčių lygis siekė 9,5 nužudymo 100 000 gyventojų. Greitai jis padvigubėjo, bet vyriausybė iš visų jėgų neigė, kad tarp aukų buvo civilių: visi žuvusieji buvo arba piktadariai (narkotikų prekeiviai), arba didvyriai (su jais kovojantys policininkai ir kariškiai). Dabar, praėjus jau dešimtmečiui, karas nusinešė daugybę nežinomų aukų. Neoficialiais duomenimis, aukų gali būti 150 000, o dingusiųjų be žinios – dar 28 000. Calderono pažadai buvo iš piršto laužti.
Meksiką yra persmelkusi visur juntama baimė. Tokiose vietose kaip Tamaulipo mieste, esančiame netoli sienos su JAV, kalbos apie narkotikus gali baigtis mirtimi. Taip vadinamame Auksiniame trikampyje, kuris apima Čihuahua, Durango ir Sinalojos miestus ir kurį kontroliuoja Sinalojos narkotikų kartelis, „sikarijų“ (kartelio samdomų žudikų) grėsmė verčia jų gyventojus bėgti iš savo bendruomenių. Net ir turistiniai kurortai jau nebėra saugi užuovėja. Pavyzdžiui, Akapulkas dabar yra vienas pavojingiausių ir mirtiniausių šalies miestų.
Karas su narkotikais baigėsi visišku fiasko. Narkotinės medžiagos ir toliau nevaržomai keliauja į Jungtines Valstijas, o mainais į Meksiką yra siunčiamos ginklų siuntos, nužudančios tūkstančius žmonių.
Tačiau pabandykime atsakyti į svarbiausią klausimą: kodėl tūkstančiai žmonių dirba tuose narkotikų karteliuose? Narkotikai ir jų prekyba Meksikoje yra socialinis, kultūrinis ir ekonominis fenomenas, o socialinis smurtas ir nesaugumas yra tik vienas iš daugelio jo veidų. Tereikia pamatyti atokesnes Meksikos vietas, kad suprastum, jog organizuotas nusikalstamumas daugeliui jose gyvenančių žmonių yra vienintelis jiems pažįstamas dalykas, nuo pat jų gyvenimo pradžios iki pabaigos. Čia, kur valstybė neturi jokios įtakos, nelegalus darbas neretai yra paprasčiausiai vienintelis pragyvenimo šaltinis. Tūkstančiams meksikiečių prekyba narkotikais tėra būdas išgyventi. Silpniausios grandinės dalys, pavyzdžiui, kanapių augintojai ar narkotikų gabentojai, negalvoja, ar tai, ką jie daro, yra teisinga, ar ne. Jie dirba tam, kad išgyventų.
Karas su narkotikais baigėsi visišku fiasko. Narkotinės medžiagos ir toliau nevaržomai keliauja į Jungtines Valstijas, o mainais į Meksiką yra siunčiamos ginklų siuntos, nužudančios tūkstančius žmonių. Sisteminis narkotikų platintojų medžiojimas baigėsi daugybės žmonių sulaikymu, net ir tokių garsių, kaip kartelio vadas Joaquinas Guzmanas Loera, geriau žinomas kaip „El Chapo“. Kalėjimai yra perpildyti. Tačiau net 41 proc. už su narkotikais susijusius nusikaltimus nuteistų žmonių buvo suimti dėl mažiau nei 500 pesų ($30) vertės narkotinių medžiagų radinių.
Tuo tarpu, po šalį ir toliau plinta stabilus kokaino, heroino, prekybos žmonėmis ir gamtiniais resursais bei šantažo tinklas. JAV Narkotikų kontrolės administracijos duomenys rodo, kad meksikietiškas heroinas yra dažniausiai naudojamas Amerikoje ir lenkia net kolumbietišką importą. Gerero valstijoje, kuri pagamina daugiausiai meksikietiško heroino, dėl kontrolės varžosi 50 kriminalinių gaujų.
Na, o jeigu Calderonas buvo šios narkotikų politikos tėvas, tai jo įpėdinis, dabartinis prezidentas Enrique Pena Nieto, atrodo panašesnis į paauglį, kuris, mėgindamas maištauti, pamėgdžioja tai, ką matė darant savo gimdytoją. Šių metų liepa ir rugpjūtis buvo žiauriausi mėnesiai per jo prezidentavimą, nusinešę beveik 4 000 gyvybių – panašiai tiek, kiek rekordiniai 2011-ųjų, kruviniausių Calderono valdymo metų, skaičiai.
Dešimt metų atrodo pakankamas laiko tarpas suvokti problemą ir išbandyti kitokius metodus. Visų narkotikų, skirtų asmeniniam naudojimui, laikymo dekriminalizavimas būtų protingas pirmas žingsnis: jis palengvintų naštą prispaustai teisminei sistemai, sumažintų policijos areštų kiekį, bei padėtų sutelkti dėmesį į pačius platintojus. Tarp tokį žingsnį žengusių ir po to gerų rezultatų kovoje su narkotikais pasiekusių šalių yra Argentina, Portugalija, Nyderlandai ir kt.
