Pirmadienį popiežius Pranciškus buvo nuvykęs į Italijos Kazertos miestą, netoli Neapolio, susitikti su savo pažįstamu iš Buenos Airių laikų, pastoriumi Giovanni Traettino, kuris šiuo metu vadovauja Kazertos sekmininkų bendruomenei. Susitikimas turėjo būti visiškai privatus. Pranciškus ir Giovanni Traettino turėjo susitikti pastarojo namuose, pasikalbėti ir papietauti. Tačiau programa buvo papildyta ir Popiežiaus apsilankymu Kazertos sekmininkų bažnyčioje. Dar iki galo neįrengtuose maldos namuose Popiežiaus laukė apie pusketvirto šimto žmonių. Privatus apsilankymas pas bičiulį evangelikų pastorių tapo spontanišku, nuoširdžiu Popiežiaus susitikimu su sekmininkų bendruomene.
„Mano brolis Giovanni sakė, kad mūsų gyvenimo centras yra buvimas ir keliavimas Jėzaus akivaizdoje, - primindamas pastoriaus Traettino sveikinimo žodžius, savo kalbą pradėjo popiežius Pranciškus. Toks buvo ir pirmas Dievo įsakymas, duotas savajai tautai, mūsų tėvui Abraomui: „Eik mano keliu ir būk be priekaišto“. Ir tauta keliavo: kartais Viešpaties keliais, kartais klystkeliais, garbindama stabus. Tačiau Viešpats yra kantrus. Jis kantrus keliaujančiai tautai. Ir krikščionis turi nuolat keliauti. Krikščionis, stovintis vietoje, nesuprantamas. Jei krikščionis stovi vietoje, nekeliauja, jis ilgainiui sugenda. Jis pasidaro panašus į netekantį, stovintį, sugedusį vandenį. Pasak Popiežiaus, yra ir tokių krikščionių, kurie keliavimą supainioja su vaikščiojimu aplink, sukiojimusi ratais. Jie ne keliauja, o tik klaidžioja. Mes esame saugūs tik tuomet, - sakė Popiežius, - kai keliaujame Viešpaties Jėzaus akivaizdoje. Jis mums šviečia, jis dovanoja mums savo Dvasią, kad galėtume sėkmingai keliauti.“
Popiežius priminė Abraomo anūko Jokūbo sūnų istoriją. „Jokūbas gyveno su savo vienuolika sūnų, kurių dešimt buvo nusikaltę išdavyste. Jie pardavė savo brolį Juozapą. Ir štai atėjus sausros metui, Jokūbas siunčia savo sūnus į Egiptą nusipirkti maisto. Ir jie iškeliauja, tačiau Egipte jie suranda ne maistą, bet savo brolį. Kai keliaujame Dievo akivaizdoje, tarp mūsų viešpatauja brolystė. O kai sustojame, pradedame vieni į kitus žiūrėti iš aukšto. Atsiranda tuščios kalbos: „Aš esu Pauliaus, aš esu Petro, o aš Apolo“. Šitaip ir Bažnyčioje atsirado susiskaldymas. Tačiau ne Kristus ir ne jo Dvasia yra mūsų nevienybės priežastis. Mus tarpusavy supriešina pavydo tėvas ir karalius, tasai, kuris sėja rauges, Šėtonas.“
Pirmadienį kalbėdamas Kazertos sekmininkų bendruomenei, Popiežius sakė, kad dabartinis globalizacijos procesas savaime skatina mąstyti ir apie Bažnyčios vienybę: „Kokia turėtų būti Bažnyčios vienybė? Su kuo ją galėtume palyginti? Gal į rutulį, kurio visas paviršius vienodai nutolęs nuo centro, kur viskas vienoda? Tačiau tai būtų uniformiškumas, vienodumas. Šventoji Dvasia nenori, kad viskas būtų vienoda! Tad su kokia figūra galėtume palyginti vienybę? Pagalvokime apie poliedrą, daugiasienį. Jame vienybę sudaro skirtingos dalys, kiekviena savita, turinti savo charizmą. Tai įvairovės vienybė, tai vienybė įvairovėje. Toks yra mūsų kelias. Tai ir yra krikščionybės grožis!“
„Mūsų kelyje daug kartų matėme tą patį kas nutiko Juozapui ir jo broliams. Pavydas yra susiskaldymų priežastis. Iš pavydo broliai norėjo nužudyti Juozapą. Nenužudė, bet pardavė. Ta pati liūdna istorija kartojosi ir tais atvejais, kai krikščionys, manydami, kad laikosi Evangelijos tiesos, nepastebėdavo, kad už šios jų laikysenos slepiasi bjaurūs dalykai. Popiežius čia paminėjo prieš karą Italijoje įvestus rasinius įstatymus ir religijos laisvės apribojimus. Buvo ir katalikų tarp tų, kas tuos įstatymus priėmė, ir kas skundė brolius sekmininkus, dėl to, kad jie savo „entuziazmu“, savo „pamišimu“ drumsčia ramybę. Aš esu katalikų ganytojas: aš prašau jūsų atleidimo, - sakė Šventasis Tėvas. - Prašau atleisti už tuos brolius ir seseris katalikus, kurie nesuprato, kad yra velnio gundomi ir elgėsi kaip Juozapo broliai.“
Kazertos sekmininkų bažnyčioje sakytos kalbos pabaigoje, Popiežius dar kartą paminėjo pastoriaus Giovanni Traettino sveikinimo kalbos žodžius. „Mano brolis Giovanni pasakė vieną dalyką, su kuriuo aš visiškai sutinku, - tęsė Pranciškus. Tiesa yra susitikimas. Neįmanoma tiesos sukurti laboratorijoje, tiesą įmanoma surasti gyvenime, ieškant Jėzaus. Tačiau gražiausia yra tai, kad kai surandame Jėzų, suvokiame, kad jis pirmas buvo išėjęs mūsų ieškoti. Jis visada pirmas pas mus ateina.
Mes esame kelyje. Kaip broliai keliaujame į vienybę. Kas nors galbūt nusistebės: „Popiežius nukeliavo pas evangelikus“. Jis nukeliavo susitikti su broliais!, sakė Popiežius ir, baigdamas savo kalbą dar trumpai priminė savo pažinties su sekmininkų bendruomene istoriją, prasidėjusią tais laikais kai jis buvo vyskupas Buenos Airėse. Melskitės už mane, man reikia jūsų maldos“, - atsisveikindamas pasakė Pranciškus.
Pagal Vatikano radiją
