Tuo metu, kai vieni nostalgiškai ilgisi Sovietų Sąjungos, kiti reikalauja liustracijų ir sovietinės simbolikos draudimo. Ukrainiečiai šiandien dalinasi į tris grupes: tuos, kurie iš principo nešvenčia sovietinių švenčių, tuos, kurie jas iš principo švenčia, ir tuos, kurie tiesiog naudojasi laisvomis dienomis, nė nesusimąstydami apie šių švenčių kontekstą. Kitaip tariant, jei šiuolaikinis ukrainietis papildomas gegužės mėnesio išeigines vertina kaip šventines dienas, tai jo pozicija jų atžvilgiu visada bus radikali: arba kategoriškai „už“, arba kategoriškai „prieš“. Ginčai apie tai, ar verta atšaukti sovietines šventes, ar reikia palikti laisvadienius su pakeista pagal šiandienines realijas reikšme, dažnai tampa audringų diskusijų socialiniuose tinkluose objektu. Sovietinių švenčių tema yra ne tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Šiais metais eilėje Ukrainos miestų vykusias gegužės 1-osios demonstracijas lydėjo pilietiniai pasipriešinimai joms. Žytomyre vyko Darbo žmonių solidarumo dienos mitingas, kuriame dalyvavo 100 žmonių. Susirinkusieji laikė Ukrainoje uždraustas raudonas vėliavas ir plakatus su užrašais „Ukrainiečiams – ukrainietiškos dujos už savikainą!“, „Mūsų tikslas – socializmas“. Susirinkusieji protestavo prieš reformas Ukrainoje, pagrinde prieš žemės ir pensijų reformas, o taip pat reikalavo padidinti darbo vietų skaičių. Atrodytų, visiškai įprasta kairiesiems retorika. Tačiau pagrindinis susibūrimo dalyvių reikalavimas buvo nutraukti dekomunizacijos politiką, įsibėgėjusią šalyje po Maidano pergalės. Galų gale, neapsikentęs uždraustosios „Kompartijos“ atstovų kalbų, Žytomyro deputatas iš Nacionalinio Ukrainos susivienijimo „Laisvė“ Olegas Černiachovyčius atjungė jiems garso kolonėles. Dėl to tarp komunistų ir „laisvininko“ prasidėjo muštynės.
Chersone per gegužės 1-osios demonstracijas nukentėjo 2 žmonės. Štai ką apie tos dienos įvykius rašo vietinė žiniasklaida: „Tradiciškai, gegužės 1-ąją prokomunistiniai judėjimai ir jų neskaitlingi šalininkai susirinko miesto Šlovės parke. Įvyko keli susidūrimai, tačiau policija, kartu su aktyvistais, agresyvius veiksmus sustabdė. Ukrainietiška nacionaline simbolika apsiginklavę aktyvistai reikalavo, kad komunistai paliktų parko teritoriją. Vyko apsižodžiavimas ir keli susirėmimai, kurių metu patys aktyviausi komunistų mitingo dalyviai patyrė nežymias traumas.“
Charkove gegužės 1-osios mitingo organizatoriai reikalavo nutraukti „kruviną Antiteroristinę operaciją ATO“, kas ir išprovokavo konfliktą. Policija sulaikė vieną iš mitingo dalyvių, užpuolusį proukrainietišką aktyvistą. „Charkovo Konstitucijos aikštėje vyksta gegužės 1-osios mitingas už „Taiką, darbą, gegužę“. Yra raudonų vėliavų, dauguma dalyvių – pensininkai,“ – savo „Twitter“ paskyroje rašo „StudMedia“. „Mitinge, kuris peraugo į procesiją, vyrauja prieš NATO nukreipti lozungai, o taip pat raginimai „nutraukti pilietinį karą“ ir „kruviną Antiteroristinę operaciją ATO“,“ – rašoma pranešime. Viena iš akcijos dalyvių Charkove į renginį atsinešė balionų su „CHNR“ simbolika. „CHLR“ reiškia „Charkovo Liaudies Respublika“ – tai specialus separatistinis projektas, teritorijas Ukrainos rytuose užėmusių teroristinių organizacijų „DLR“ („Doneco Liaudies Respublika“) ir „LLR“ („Luhansko Liaudies Respublika“) analogas. Galiausiai proukrainietiški aktyvistai užblokavo mitingo dalyviams prieigą prie paminklo, prie kurio šie norėjo padėti gėlių, o į aikštę juos leido tik su ukrainietiškomis, bet ne komunistinėmis vėliavomis.
Likus savaitei iki gegužės 1-osios, Odesos miesto tarybos deputatai nubalsavo už gatvių, pervadintų praėjusių metų gegužę dėl vykdomos dekomunizacijos, pavadinimų pakeitimo. Čia irgi neapseita be provokacijų. Priminsiu, kad 2016 metų gegužę Odesos srities regioninė valstybinė administracija pervadino 51 toponimikos objektą Odesoje, pašalindama iš jų pavadinimų sovietinę simboliką. 2016 metų gruodį, visuomeninio susirinkimo šiuo klausimu metu, kilo muštynės tarp dekomunizacijos šalininkų ir priešininkų. Tuo metu dauguma palaikė Odesos gatvių pervadinimą. Tačiau Odesos miesto taryba svarstymą pripažino neįvykusiu, dėl susidūrimų salėje. Kitaip tariant, išprovokuotos muštynės tapo pagrindu miesto deputatams balsuoti už Odesos dekomunizacijos atšaukimą, pasiūlytą regioninės valdžios. Odesos prokuratūra jau pradėjo ikiteisminį šio sprendimo tyrimą. Pasak prokuratūros, šiuose veiksmuose egzistuoja nusikalstamos veiklos požymiai pagal baudžiamojo kodekso straipsnį dėl komunistinės ir nacistinės simbolikos gamybos ir platinimo bei totalitarinių režimų propagandos.
Ukrainos rinkėjų komiteto Odesos regiono organizacijos pirmininkas Anatolijus Boiko apie Odesos miesto deputatų veiklą atsiliepė šitaip: „Tai vienareikšmiškai yra komunistinis naktinis raganų susirinkimas. Odesos gubernatorius Maksimas Stepankovas pavadino tai provokacija, o aš su juo visiškai sutinku... Mano nuomone, tas sprendimas galėjo būti priimtas gegužės 2-osios ir 9-osios išvakarėse, kad būtų pademonstruojama, kad miesto taryba, neva, skaitosi su Odesos gyventojų nuomone.“
Anatolijaus Boiko žodžiai apie bandymus destabilizuoti Odesą trečiųjų tragedijos Kulikovo lauke metinių išvakarėse – tai ne šiaip sau metafora. 2014 metų gegužės 2-osios įvykiai Odesoje taip pat išnaudojami provokacijoms. 2017 metų gegužės 2-ąją Ukrainos teisėsaugininkai sulaikė grupę vietinių gyventojų, įtariamų pasirengiu teroristiniams išpuoliams ir diversijoms Odesoje. Kulikovo lauke, prie Profsąjungų rūmų, buvo rastas rūsyje paslėptas krepšys su sprogstamuoju įtaisu. Be to, buvo suimti guminėmis lazdomis ginkluoti jaunuoliai, bandę patekti į Kulikovo lauką. Visą dieną iš Odesos keliavo vis nauji pranešimai apie užminuotus įvairius infrastruktūros objektus. Nesudėtinga pamatyti, kaip tai sukuria ypatingos įtampos atmosferą mieste.
Kam ideologiniams mūšiams naudoti būtent įsimintinas dienas? Viskas labai paprasta. Situacijos įsiūbavimas yra viena iš hibridinio karo taktikų. Su ukrainiečių tautos pasipriešinimu susidūrusi Rusijos Federacija nesugebėjo įgyvendinti savojo projekto „Naujarusija“. 2014-aisiais išdalinti Ukrainos į daugybę pseudovalstybinių darinių, tokių kaip „Donecko Liaudies Respublika“ ir „Luhansko Liaudies Respublika“, taip ir nepavyko. Taip pat nepavyko ir tradicinio karo metodais išplėsti „DLR“ ir „LLR“ iki Donecko ir Luhansko sričių administracinių ribų. Tuomet buvo pasirinkta kita taktika: tikslinės provokacijos, nukreiptos į situacijos šalyje destabilizaciją. Komunistinės šventinės datos, kaip ir komunistiniai lozungai, yra esminis šios taktikos elementas. Gegužės mėnesio šventės, žygiavimai su raudonomis vėliavomis palaipsniui pavirto spekuliacijomis sovietinės praeities tema. Jokios ideologijos ir ištikimybės komunizmo idėjai iš tiesų nėra. Šiuos mitingus organizuoja ne vargstantys ir ne skurstantys žmonės. O iš tiesų vargingai gyvenantieji – šiuolaikinės realijose sunkiai susigaudantys ir bandantys nusigriebti už to, kas suprantama ir pažįstama, pensininkai – tėra nekaltai išnaudojamos aukos, nieko neįtariantys pėstininkai svarbiame žaidime.
Provokuodami pasipriešinimus, dauguma vietinių baronų daro politines ir finansines karjeras. Rusijos Federacija dosniai remia pinigais ir resursais Ukrainos žiniasklaidą, prorusiškas politines partijas ir visuomeninius judėjimus, o taip pat aktyvistus, raginančius Ukrainą – agresijos auką – nedelsiant „susitaikyti“ su okupantu, kuris nė nesirengia nutraukti savo agresijos. Ukrainoje yra labai nedaug žmonių, nostalgiškai besiilginčių „laimingos tarybų šalies“, skambant raginimams nustoti priešintis rusų agresijai. Tačiau svarbiausia, kad šalyje, kurioje kasdien žūva kariai ir taikūs gyventojai, atsiranda vis daugiau žmonių, negalinčių ramiai reaguoti į antiukrainietišką propagandą. Būtent jų audringos reakcijos kaip tik ir tikisi tie, kurie nešini raudonomis vėliavomis reikalauja „nutraukti kruviną Antiteroristinę operaciją ATO“
Antiukrainietiša retorika, skambanti sovietinių švenčių minėjimų metu, yra nukreipta ne į sovietinės brolystės gerbėjus, o į Ukrainos gynėjus. Akivaizdu, kad tai yra bandymai išprovokuoti žmonių susidūrimus ir žūtis, kaip tai pavyko 2014-aisiais Odesoje. Sovietinių švenčių panaikinimas galėtų padėti pašalinti provokatorių naudojamą pretekstą. Tačiau geriau būtų galvoti apie pačią priežastį. Apie tai, kad šaudynių Maidane, tragedijos Odesoje ir separatistinio chaoso Ukrainos rytuose kaltininkai iki šiol yra nenubausti už savo nusikaltimus. Nei prokuratūra, nei valdžios atstovai, nei teisėsaugos sistema neturi atsakymo į klausimą, kodėl centriniai „2014 metų rusų pavasario“ veikėjai vis dar yra laisvėje. Įtikėję savo nebaudžiamumu, jie ir toliau provokuoja situaciją ir stumia mus visus naujų tragedijų link. Norint neleisti Ukrainai prasmegti „rusų pasaulio“ pelkėje, reikia ne tik kovoti su sovietine simbolika. Būtina, kad pradėtų veikti principai. Neišvengiama bausmė už padarytus sunkų nusikaltimą – būtent taip turi būti klasifikuojamas vietinių valdininkų kreipimasis į Rusijos Federaciją su prašymai įvesti kariuomenę – turi tapti aktualia Ukrainos realybe.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
