Kai kurie kino kūrėjai nueina gana ilgą nenusisekusių ir šiaip vidutinių filmų kelią, kol pagaliau pasiekia savo piką. O kiti priešingai – jau pačiais pirmais darbais demonstruoja savitą stilių ir kūrybinę brandą. Toks yra iranietis Asgharas Farhadi, sukūręs septynis filmus ir su kiekvienu nauju darbu sugebantis iš naujo nustebinti ir priblokšti. Nei vienas jo filmas neliko be apdovanojimų, pradedant debiutine 2003-ųjų juosta „Šokantys dulkėse“ (pers. „Raghs dar ghobar“) ir baigiant pirmuoju ne iranietišku jo filmu – 2013 metų drama „Praeitis“ (pranc. „Le passé“), Kanuose apdovanota ekumeninės žiuri prizu bei Bérénice Bejo pelniusia apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį. Negalima nepaminėti ir mistinio draminio trilerio „Apie Elę“ (pers. „Darbareye Elli“), iš Berlyno kino festivalio parsivežusio Sidabrinį lokį už geriausią režisūrą, bei „Oskaru“ įvertintos dramos „Išsiskyrimas“ (pers. „Jodaeiye Nader az Simin“). Būtent ši juosta ir jos pelnytas apdovanojimas paskatino nemažą dalį vakariečių žiūrovų atkreipti dėmesį į Farhadi kūrybą.
Nors iš karto po sėkmingo „Praeities“ debiuto Farhadi jau buvo pradėjęs ruošti kitą europietišką projektą, kuriame vaidins „Oskaro“ laureatai Penélope Cruz ir Javieras Bardemas, vis tik tėvynės ilgesys buvo stipresnis ir režisierius grįžo į Iraną. Rezultatas – dar viena stipri drama „Komivojažierius“ (pers. „Forushande“), iš šiemetinio Kanų festivalio grįžusi su apdovanojimais už geriausią scenarijų ir už geriausią vyrišką vaidmenį.
Sutuoktiniai Rana (Taraneh Alidoosti) ir literatūros dėstytojas Emadas (Shahab Hosseini) vakarais repetuoja teatre, kur statomas spektaklis pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Jie neseniai persikraustė į teatro kolegos Babako (Babak Karimi) jiems išnuomotą butą, iš kurio visai neseniai išsikraustė ankstesnė nuomininkė. Pora gana greitai apsipranta naujoje vietoje, tačiau viskas apsiverčia po netikėto incidento. Būdama viena namie Rana, pagalvojusi, kad grįžo jos sutuoktinis, atsitiktinai įleidžia nepažįstamą vyrą, kuris mano, jog atėjo pas ankstesnę nuomininkę. Pati nuėjusi į dušą Rana nepamato, ką iš tiesų įsileido į namus, o atėjūnas, nepastebėdamas pokyčių, tiesiu taikymu taip pat patraukia į vonią. Tiesos akimirka mirtinai išgąsdina abu – Rana atsiduria ligoninėje su praskelta galva, o nepažįstamasis pabėga. Sužinojęs, kas nutiko, Emadas imasi aiškintis įvykį ir bando atsekti, kas toks galėjo įžengti į jo naujus namus. Jis jaučia moralinę pareigą atkeršyti už tai, kas nutiko jo žmonai ir už tai, kokius padarinius ji iki šiol jaučia.
Visos Farhadi juostos yra paremtos vienokia ar kitokia moraline dilema. Ir ne šiaip sau dilema – režisierius mėgsta savo filmų veikėjus užspiesti į tokią situaciją, kai atsiduriama savotiškame akligatvyje, kur nei vienas pasirinkimas nėra nei teisingas, nei geras. Ir šįkart Farhadi iš moralinės adatos priskaldo visą vežimą (pačia geriausia prasme). Minimaliomis priemonėmis auginama psichologinė įtampa finale galingai sprogsta, nes kad ir ką pasirinktų pagrindinis veikėjas, jis liks neteisus. Ir ne todėl, kad kuris nors iš pasirinkimų savaime būtų blogas – viskas susidėlioja taip, kad savų principų gynimas tam tikrų aplinkybių kontekste ima kirstis su bendraisiais žmoniškumo principais.
Pasak Farghadi, dabartinis Teheranas, kaip ir tuometinis Arthuro Millerio aprašytas Niujorkas, išgyvena permainų laikotarpį. Miestas trokšta jį pasiekiančių naujų europietiškų vėjų, tačiau nemaža gyventojų dalis tam priešinasi. Šį dualizmą, anot režisieriaus, įkūnija ir Emado personažas. Jis – teatro aktorius (šis užsiėmimas Irane yra laikomas pakankamai nauju ir moderniu), jaunas, išsilavinęs ir progresyvus žmogus. Tačiau atsidūręs konfliktinėje situacijoje jis pademonstruoja išimtinai konservatyvų ir senamadišką požiūrį. Iš Emado lūpų išsprūdusi frazė „aš noriu sugriauti šį miestą ir viską statyti iš naujo“ išreiškia šio personažo ir jo užmojų tragizmą – kaip ir pokyčių trokštančiam, bet savos praeities įsikibusiam miestui, taip ir Emadui bandymas griauti baigiasi katastrofa.
„Komivojažierius“ – dar viena itin stipri ir sukrečianti Farghadi drama, nepaleidžianti iki pat paskutinio momento. Žiūrovams čia pasiūloma tapti detektyvais ir kartu su pagrindiniu personažu aiškintis jį neraminančius klausimus bei spręsti sunkią moralinę dilemą, iš kurios, deja, nėra išeities.
