Per maždaug penkerius metus Kolumbijos pabėgėlių, prašančių prieglobsčio Ispanijoje, skaičius išaugo beveik 40 kartų. 2016 metais jų buvo užfiksuota mažiau nei 700, o pernai skaičius išaugo iki 28 tūkstančio. Ana (38 m.) ir jos šeima – vieni iš daugelio Kolumbijos gyventojų, kurių gyvenimus sugriovė pilietinis karas.
Dėl politinių konfliktų kenčia šeimos
Ana puikiai prisimena juodai baltus teniso batelius vieno iš vyrų, laikiusių ginklą, nutaikytą į ją ir jos šeimą. Tai įvyko 2001 m., kai merginai buvo tik 18 metų. Jaunystėje Anos tėvas buvo kairiosios politinės partijos UP (Patriotų sąjungos) narys. Taip pat buvo žmogaus teisių gynėjas ir aktyvistas afrokolumbiečių bendruomenėje, Anos šeima yra šios bendruomenės dalis.
„Daugelis žmonių manė, kad mano tėvas buvo partizanas, nes jis buvo Patriotų sąjungos narys, tačiau niekada nebuvo ginkluotos grupės narys“, – sako Ana. Kai dešiniojo sparno sukarintos organizacijos nariai ėmė kontroliuoti Tumaco miestelį, kuriame gyvena 170 tūkst. gyventojų, pietinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje, Kolumbijoje, kur gyveno šeima, Anos tėvas buvo paprašytas prisijungti prie jų dėl turimos įtakos bendruomenėje. Tuomet jis to pasiūlymo atsisakė.
Už teisingumą buvo nubausti
Vieną naktį, prieš maždaug 21 metus, Anos tėvas matė, kaip dešiniojo sparno kariai Tumace įvykdė mirties bausmę benamiui. Tuo metu dešiniosios sukarintos pajėgos vykdydavo daug benamių, prostitučių, narkotikų prekeivių nužudymų, siekdami sukelti terorą valdomose apylinkėse. Anos tėtis atpažino ginkluotus žmones ir pranešė policijai. Šis momentas galimai buvo lemiamas kolumbietės šeimai ir nuo to laiko prasidėjo nuolatiniai grasinimai bei bandymai nužudyti.
Kadangi buvo žinoma, kad valstybės ginkluotosios pajėgos yra sudariusios sąjungą su kraštutinių dešiniųjų sukarintaisiais padaliniais Tumaco mieste, nebuvo įmanoma prašyti apsaugos. Ana ir jos šeima turėjo palikti miestą ir nuo to laiko ji tapo viena iš daugiau nei 6 milijonų žmonių Kolumbijoje, praradusių namus dėl pilietinių konfliktų.
Anos šeima persikėlė gyventi į naują miestą, kuriame jos tėvas toliau tęsė aktyvią veiklą su kita kairiųjų politine partija „POLO Democratico“ bei dirbo su kitomis žmogaus teisių gynimo ir afrokolumbiečių teisių organizacijomis. Vis dėlto bijodamas galimų dešiniųjų ginkluotų grupių grasinimų, jis naujame mieste nusprendė likti vienas. Visa likusi šeima: Ana, su mama, broliu ir sese nusprendė persikraustyti kitur. Ilgainiui, dešimtmečius trunkantis Kolumbijos konfliktas, išardė šeimą galutinai.
Šeimos tragedija
2017-aisiais, išgyvenęs du ankstesnius pasikėsinimus į gyvybę, Anos tėvas buvo nužudytas. Šeimos manymu, nusikaltimą padarė dešiniosios sukarintos grupės iš Barankiljos miesto, narys. Žudikas atvyko prie namų motociklu ir paleido kelis šūvius į krūtinę.
Po mėnesio nuo tragedijos, į šeimos namus atkeliavo anoniminis laiškas. Netrukus du vyrai atvyko motociklais ir grasinimais išvarė šeimą iš namų. Teko krautis lagaminus, skolintis pinigų iš draugų bei giminių ir bėgti. Iš viso devyni šeimos nariai - Ana ir jos broliai, seserys, jų sugyventiniai ir vaikai 2018 m. gruodžio mėnesį pabėgo iš Kolumbijos į Ispaniją, kur nieko nepažinojo.
Dešimtmečius Kolumbija buvo panirusi į pilietinį karą: iš vienos pusės kairiųjų partizanų grupės, iš kitos – valstybė ir skėtinė organizacija, skirta skirtingoms dešiniųjų sukarintoms grupuotėms. Tūkstančiai Patriotų sąjungos narių, įkaitant du kandidatus į prezidentus, buvo nužudyti valstybinių sukarintų pajėgų. Daugiau nei 4 tūkst. Patriotų sąjungos narių, miestų merų ir nekaltų miestiečių, tarp kurių buvo ir Anos šeima, tapo priešininkų taikiniais.
Kas vyksta šiandien?
Kolumbijoje per beveik kasdien nuo balandžio 28 d. rengiamus protestus prieš Vyriausybę jau žuvo mažiausiai 42 žmonės, antradienį pranešė šalies žmogaus teisių ombudsmenas.
Visos aukos, išskyrus vieną ginkluotų pajėgų pareigūną, buvo civiliai, pranešė ombudsmeno tarnyba.
Pastarieji protestai pareikalavo daugiausiai aukų nuo 2016 m., kai Kolumbija pasirašė pilietinį karą nutraukusį susitarimą su FARC partizanų grupe.
Nevyriausybinės organizacijos savo ruožtu teigia, kad per protestus žuvo 47 žmonės, o 39 žūtys yra tiesiogiai susijusios su „policijos smurtu.“
Demonstracijos iš pradžių buvo nukreiptos prieš mokesčių reformą, tačiau ilgainiui jos peraugo į platesnius protestus prieš vyriausybę, šaliai mėginant susitvarkyti su nuolatiniu smurtu ir ekonominiais sunkumais, kuriuos dar labiau pagilino koronaviruso situacija.
