Komiksų knygelėse ir filmuose Žmogus-voras gali lengvai laipioti vertikaliomis dangoraižių sienomis, bet, kad tai padarytų tikrovėje, jam reikėtų net 40 proc. jo kūno dengiančios lipnios dangos arba absurdiškai milžiniškų pėdų, atskleidė tyrimas, kurį atliko Kembridžo universiteto mokslininkai, ir kuris buvo išspausdintas Nacionalinės mokslų akademijos tyrimų žurnale.
Analizė, nagrinėjanti kaip ropliai, vabzdžiai ir arachnidai gali nepaisyti gravitacijos, atskleidė, jog didėjant kūno masei didėja ir lipnus plotas, kuris turėtų dengti kūną. Tarkime, dulkių erkutei reikia net 200 kartų mažiau lipnaus kūno paviršiaus nei paprastajam driežui, kuris yra laikomas realaus pasaulio Žmogaus-voro atitikmeniu, bent jau kalbant apie gebėjimą laipioti sienomis. Ir mokslininkai teigia, kad šis mažytis driežas yra artimiausias dalykas tikroms superherojiškoms Žmogaus-voro laipiojimo galioms – būtent dėl biologijos, fizikos ir Žemės gravitacijos nustatytų gana tvirtų apribojimų.
Kembridžo universiteto tyrėjai išanalizavo 225 laipiojančių padarų lipniomis galūnėmis rūšis, įskaitant vorus, medvarles ir driežus, ir atrado, jog tų gyvūnų kūno plotas, padengtas lipnia danga, didėja kartu su kūno mase. Tai reiškia, kad bent kiek didesnis už paprastąjį driežą gyvūnas evoliucijos būdu paprasčiausiai neišvystytų laipiojimo gebėjimo – nes tam reikėtų komiškai didelių pėdų.
„Jeigu žmogus norėtų laipioti sienomis taip, kaip tą daro driežas, mums reikėtų nepraktiškai didelių lipnių pėdų. Mūsų batų dydis siektų 145-tą europietišką, ar 114-tą amerikietišką“, - sako vyriausiasis tyrimo autorius Walteris Federle.
Bet kas, turintis didesnes pėdas, paliudys, kad net ir vikriai vaikščioti jiems gali būti sunkiau, o dar dešimtis kartų didesnės taptų tikra kliūtimi bet kokiam hipotetiniam laipiojimui sienomis ir slaptai kovai su nusikalstamumu.
Iš dalies taip yra todėl, kad, kuo didesnis yra gyvūnas, tuo jis masyvesnis. Kaip aiškina Kembridžo universiteto Zoologijos departamento mokslininkas dr. Davidas LaBonte, skruzdė turi mažytę masę, bet palyginti didelį tai masei kūno plotą, priešingai nei labai masyvus mėlynasis banginis, kurio kūno paviršiaus plotas yra kur kas mažesnis jo dydžiui.
„Tai tampa kliūtimis didesnėms laipiojančioms rūšims, nes, joms didėjant ir sunkėjant, reikia kur kas daugiau lipnaus kūno paviršiaus ploto, norint išsilaikyti ant vertikalių ar pasvirų paviršių, tačiau tos rūšys turi palyginti mažiau kūno ploto, kurį galima padengti lipnia danga. Tai reiškia, kad norint evoliucijos procese išvystyti laipiojimo sugebėjimą, yra tam tikras dydžio limitas – ir jis siekia maždaug driežo dydį“, - sakė dr. LaBonte.
„Jeigu žmogus norėtų laipioti sienomis taip, kaip tą daro driežas, mums reikėtų nepraktiškai didelių lipnių pėdų. Mūsų batų dydis siektų 145-tą europietišką, ar 114-tą amerikietišką“, - sako vyriausiasis tyrimo autorius Walteris Federle.
Būtent todėl didesni gyvūnai evoliucijos procese įgavo kitas galimybes lipti, tokias kaip letenos ar ilgesni pirštai.
Dr. LaBonte tęsė: „Mes analizavome daugiau nei septynių skirtingų masės kategorijų gyvūnus, kurių svorio skirtumą galime prilyginti esančiam tarp tarakono ir Big Beno. Nors tyrinėjome labai skirtingus gyvūnus – voras ir driežas skiriasi panašiai kaip žmogus ir skruzdė – jų gebėjimas laipioti yra nepaprastai panašus. Lipnios jų galūnės yra pats geriausias konvergentinės evoliucijos pavyzdys, kuomet skirtingos rūšys nepriklausomai, per labai skirtingas evoliucines istorijas, prieina prie to paties problemos sprendimo būdo. Kai tai nutinka, galime sakyti, kad tai yra tikrai labai geras gamtos sprendimas.“
Mokslininkai taip pat įvertino dar vieną galimą būdą, kuris leistų didesniems gyvūnams įgauti tokias laipiojimo galias, kaip driežams ar superherojams – tam reiktų paversti jau minėtą lipnią kūno dangą labai, labai lipnia.
„Tyrinėdami varles, mes atradome, kad evoliucija pasirinko šį antrą sprendimą, paversdama jų pėdas lipnesnėmis, o ne didesnėmis. Nuostabu matyti du skirtingus evoliucinius sprendimus vienai problemai“, - sako Christoferis Clemente, tyrimo bendraautoris iš Sunshine Coast universiteto.
Kalbant apie Žmogų-vorą, skirtingos medijos jo laipiojimo gebėjimus aiškina skirtingai – „Marvel“ komiksai kalba apie „elektrostatines galias“, o 2002 m. Holivudo filmas vaizduoja per pirštines prasiskverbiančius tankius lipnius plaukus ant superherojaus delnų.
Na, o Kembridžo mokslininkai visgi nenagrinėjo, ar radiacija apšvitintas voras gali perduoti savo galias jaunuoliui, kuris po to apsivilktų aptempiantį kostiumą ir taptų kovotoju su blogiu. Akivaizdu, kad jiems reikia atlikti dar daug tyrimų.
#ŽmogusVoras
