Penktadienio naktį prasidėjusi revoliucija Turkijoje bent kuriam laikui leido pasidžiaugti perversmo šalininkams valdžia. Jie tikino, kad perėmė šalies kontrolę į savo rankas, tačiau jau po kelių valandų viskas apsivertė aukštyn kojom. Kodėl šis perversmas nepavyko?
Viena iš priežasčių, kodėl perversmo dalyviams nepavyko pasiekti savo tikslo yra ta, kad jie nesugebėjo užsitikrinti visuomenės paramos. Ypač likusios kariuomenės dalies, kuri būtų gerokai sustiprinusi jų galią.
Tuo tarpu šalies vadovas Erdoganas garsėja kaip itin valdingas lyderis, savo rankose gniaužiantis didelę galią. Tuo jis ir pasinaudojo. „Aš esu vyriausiasis vadas“, – po nepavykusio pučo kalbėjo jis. Kuomet prasidėjo perversmas, ilgą laiką nebuvo tiksliai žinoma, kur yra prezidentas Erdoganas. Buvo pasirodę spėliojimų, kad jis atostogauja Turkijos pietvakariuose. Tuo metu perversmo organizatoriais skynėsi savo tikslo link. Tačiau prezidentui grįžus į Stambulą jėgų pusiausvyra pasikeitė.
Turkijos prezidentui pakako surengti spaudos konferenciją, kuri parodė, kad šalies valdymas grįžta į vyriausybės rankas. Nors tuo metu Ankaroje dar aidėjo šūviai ir sprogimai, tačiau valstybę gintis nuo perversmo jis sugebėjo paskatinti ne iš sostinės.
„Tai išdavystė“, – tuomet perversmą apibūdino Erdoganas. Prezidento paskatinti žmonės žmonės į gatves išėjo ne tik protestuoti. Jie taip pat padėjo iš perversmininkų rankų išplėšti valstybinės televizijos kontrolę. Visgi iš pradžių kariškiai, perėmę kanalo TRT valdymą, sugebėjo atremti civilių spaudimą ir toliau transliuoti savo pranešimus. Perimtas buvo ir CNN Turk kanalas, tačiau vos tik Atatiurko oro uoste nusileido Erdoganas ir paskelbė, kad jam tik išvykus iš viešbučio šis buvo atakuotas, žmonės suplūdo į gatves.
Pakako tik prezidento paraginimo. Prie perversmo dalyvių pralaimėjimo prisidėjo ir ribota karinė galia. Perversmo organizatoriai sugebėjo perimti tiltų Stambule kontrolę, turėjo tankų ir sraigtasparnių, tačiau to buvo maža. Perversmo šalininkams trūko kariuomenės vadų palaikymo. Jie nesutiko prisidėti prie pučo, o tai atsiliepė jo organizatoriams, kurių karinė galia buvo atakuojama naikintuvais.
O kas buvo šie pučo organizatoriai? Didžiausia jų problema buvo ta, kad jie sudarė kariuomenės mažumą. Turkijos prezidentas pastaraisiais metais kalbėjo apie galimą perversmą, todėl vyriausybė bandė išsivalyti – iš sistemos išmesti neparankius karinių dalinių ir policijos pareigūnus. Vyriausybei pajutus, kad šalies kontrolė grįžta į jų rankas, ji paskelbė, kad be gailesčio bus nubaustas kiekvienas, prisidėjęs prie šio pučo. Įtariamųjų daug – skelbiama, kad sulaikyta beveik 3000 asmenų.
