Vis daugiau migrantų žūsta jūroje keliaudami iš Libijos į Italiją, paversdami šią Šiaurės Afrikos šalį didžiausios pasaulinės pabėgėlių krizės nuo Antrojo pasaulinio karo laikų centru. Tačiau kaip gi Libija tapo tramplinu į ES?

Kokia ten yra politinė situacija?

Libijoje vienos veikiančios vyriausybės nėra nuo pat 2011-ųjų sukilimo, nuvertusio pulkininką Muammarą Gaddafį. Vietoje to šalyje susiformavo daugybė dėl teritorijos ir įtakos kovojančių skirtingų ginkluotų grupių – kurių skaičius siekia net iki 1 700. Šios grupės yra ideologiškai susiskirsčiusios – kai kurios jų yra islamistų, kitos – separatistų, o dar kitos – liberalų. Kovotojų grupuotės taip pat yra išsidėsčiusios pagal regionines linijas, ir yra remiamos tarpusavyje besivaržančių užsienio šalių vyriausybių - argi tai ne puikus receptas užvirti pilietinį karą? Nenuostabu, kad šiame politiniame klimate suklestėjo prekyba žmonėmis. Kontrabandininkai, kaip manoma, turintys ryšių su minėtomis grupuotėmis, užsidirba milžinišką pelną pakuodami beviltiškoje padėtyje atsidūrusius migrantus į nesaugias valtis, plaukiančias link Europos krantų.

Kokie yra kiti faktoriai?

Svarbų vaidmenį vaidina ir geografija. Libija turi ilgą pakrantę už kelių šimtų mylių nuo pietinių Italijos krantų, o jos vidaus sienos jungiasi su kai kuriomis skurdžiausiomis ir pavojingiausiomis pasaulio šalimis. Valdant autoritariniam pulkininko Gaddafi režimui, migracija buvo gerai kontroliuojama. Tačiau dabar, skirtingoms kovotojų grupėms užėmus Libijos uostus, esama mažiau saugiklių ir jokios centralizuotos valdžios, į kurią galėtų kreiptis Europa.

Dar visai neseniai, pati Libija buvo populiarus migrantų iš Afrikos ir Vidurio Rytų traukos centras. Juos čia pritraukdavo palyginti tvirta šalies ekonomika. Tačiau pilietinis karas pavertė šalį labai pavojinga vieta visiems užsieniečiams. Migrantai, kurie kažkada buvo pasiryžę čia ieškotis darbo, dabar nori kuo greičiau sprukti.

Kokie yra kiti maršrutai?

Libija yra išsidėsčiusi palei pagrindinį migrantų Viduržemio jūros maršrutą, vedantį link Italijos ir Graikijos krantų. Tarp kitų maršrutų yra vakarinis Viduržemio jūros maršrutas, besidriekiantis į Ispanijos teritoriją, ir rytinis žemės maršrutas, kertantis Balkanus. Abu kiti maršrutai yra griežčiau kontroliuojami ES ir keliavimas jais sumažėjo. Tuo tarpų migracija centriniu Viduržemio jūros maršrutu – einančiu pro Libiją – smarkiai išaugo. Ar vis daugiau pabėgėlių renkasi šį kelią todėl, kad kiti tapo sudėtingesni? O gal auganti migracija šiuo maršrutu sumažina keliavimą kitais? Į šiuos klausimus nėra vieno aiškaus atsakymo.

Kas tokie yra migrantai?

Pastaruoju metu pastebima didelė banga migrantų iš Sirijos, siekiančių pabėgti nuo pilietinio karo savo šalyje. Laivai ir valtys, paliekantys Libijos uostus, taip pat gabena afganistaniečius ir irakiečius – taipogi bėgančius nuo konfliktų savo šalyse – bei Eritrėjos gyventojus, siekiančius pabėgti nuo represinės savo vyriausybės. Didžioji dalis likusių migrantų yra iš vargingų Afrikos šalių, tokių kaip Čadas ir Malis. Jie į Europą keliauja ieškodami geresnio gyvenimo.

Ką galima padaryti?

ES svarsto ilgą eilę skirtingų priemonių, siekiant sumažinti tragiškas migrantų žūtis vandenyse – nuo agresyvesnės pakrantės kontrolės iki ofšorinių laikino migrantų prieglobsčio centrų. Potencialus Libijos sprendimas greičiausiai yra mažiausiai tikėtinas iš visų. Šalis nuo 2011 m. revoliucijos turėjo mažiausiai penkias vyriausybės. Šiuo metu dėl valdžios varžosi dvi priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusios vyriausybės, kurių viena yra įsikūrusi šalies sostinėje Tripolyje, o kita – už kelių šimtų mylių nuo jos, Tobruko uoste. Su šiomis konkuruojančiomis vyriausybėmis siejamos kovotojų grupuotės kariauja viena prieš kitą bei prieš mažesnes grupes, tokias kaip vietinė „Islamo valstybės“ atšaka. Žlungant šalies ekonomikai, nelegalus pelnas iš prekybos žmonėmis greičiausiai yra pati patraukliausia uždarbio priemonė tuo pasinaudoti suskubusiems žmonėms.