Rugpjūčio 19-ąją minėjome Pasaulinę humanistų dieną. Tai nėra šventė. Tai labai reikalingas pripažinimas tų, „kurie susiduria su pavojumi ir priešiškumu tam, kad padėtų kitiems“.
Pastaruosius kelis mėnesius įvairių šalių lyderiai ir agentūros bandė rasti sprendimą, kaip mums geriau suteikti išsilavinimą milijonams vaikų, patekusių į humanitarines krizes. Dabar unikalios partnerių koalicijos rėmuose bus įkurti Pasaulinė humanitarinė platforma ir Nepaprastos padėties švietimo fondas. Tai koalicijai priklauso tokie garsūs vardai, kaip Anthony Lake‘as iš UNICEF, António Gutteresas iš UNHCR, Julia Gillard iš Pasaulinės švietimo partnerystės, plėtros partneriai iš tokių šalių, kaip Norvegija, Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, Kanada, Europos Sąjunga, Dubajus bei atstovai iš Pietų Sudano, Nepalo ir Libano.
Kaip JT specialusis pasiuntinys pasauliniam švietimui, norėčiau, kad apgalvotumėte vieną faktą, ir kad jis jums parūptų pakankamai, jog kažką dėl to padarytumėte: jeigu mes visi praleistume vos po VIENĄ sekundę galvodami apie kiekvieną namų netekusį berniuką ir mergaitę planetoje, užtruktume iki kitų metų liepos mėnesio pradžios.
Visame pasaulyje yra 30 mln. tokių jaunų sielų. Šiandien mes turime spręsti humanitarinę krizę, kuri yra platesnė ir gilesnė nei bet kokia kita krizė nuo Antrojo pasaulinio karo. Ją apibrėžia ne tik tie 30 mln. namų netekusių pabėgėlių vaikų, bet ir dar 30 mln. suaugusiųjų, gyvenančių neramumų draskomuose pasaulio regionuose – nuo Nepalo iki Pietų Sudano, nuo Sirijos iki Irako, nuo Palestinos iki Demokratinės Kongo Resublikos žmonės kasdien yra priversti bėgti iš savo namų vedami baimės.
Kaip pavyzdį paimkime Siriją, kur beveik 3 mln. vaikų buvo priversti palikti mokyklą, o beveik 2 mln. turėjo bėgti į kaimynines šalis, ir kurių mokyklinė karjera greičiausiai baigėsi visam laikui. Iki krizės pradžios Sirija turėjo nemokamą, kone visuotinį švietimą. Dabar kai kuriose vietose vaikų mokyklos lankomumas tesiekia 6 % ir yra žemesnis nei Somalyje. Mums švietimo užtikrinti nepavyksta ne todėl, kad nebūtų mokytojų ar mokyklų, pasiruošusių dirbti dviem pamainom, kad sutalpintų pabėgėlius, bet todėl, kad nėra pinigų.
Dar tragiškiau tai, kad tie vaikai galimai praleis visus savo mokyklinius metus toli nuo namų ir be jokių galimybių pasiruošti ateičiai. Mes jiems skolingi bent jau apmastymų minutę, bet kur kas labiau padėtų veiksmai. Jie to verti. Kaip gi kitaip tie jauni žmonės gali tikėtis susikurti sau gyvenimus, neturėdami elementarių rašymo, skaitymo ir skaičiavimo įgūdžių? Kaip jie gali tikėtis geresnio pasaulio, jeigu mes jiems nesuteiksime galimybės jį susikurti?
Nepaisant visų mūsų pastangų per praėjusius 15 metų, 59 mln. vaikų šiandien nelanko mokyklos, o pusė jų gyvena konfliktinėse zonose arba šalyse su žlugusiais režimais. Visi bandymai suteikti jiems išsilavinimą krizinėse situacijose žlunga, nes humanitarinė pagalba, visų pirmiausia, turi būti skiriama maistui ir pastogei. Šiuo metu mažiau nei 2 % visos humanitarinės pagalbos keliauja švietimui.
Eglantyne Jebb, humanitarinės pagalbos „Save The Children“ įkūrėja, kartą pastebėjo, kad vienintelė tarptautinė kalba, kurią supranta visas pasaulis, yra vaiko verksmas. Tačiau atrodo, kad pasaulis apkurto. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad vaikai kasdien yra parduodami į priverstines santuokas ar įkalinami vergiškame darbe? Kodėl jiems padėti daroma taip mažai?
UNRWA vadovas neseniai pranešė, kad organizacijai trūksta milijonų dolerių paremti Palestinos pabėgėlių vaikus. Daugiau nei 450 000 palestiniečių šiemet negalės pradėti naujų mokslo metų. Naujas mokymosi sezonas rudenį dar milijonams kitų vaikų nieko nereikš – jie niekada nepradės lankyti mokyklos arba negalės į ją grįžti dėl resursų trūkumo. Jei mes nieko nedarysime, kad mokyklos ir vėl pradėtų veikti, tiems vaikams gresia gyvenimas, baisesnis už siaubą, nuo kurio jie pabėgo.
Šiame tamsiame ir pavojingame pasaulyje vis dar yra milijonai žmonių, kuriems tai rūpi. Humanistų. Ir dabar mes turime juos mobilizuoti, visų pirma, sukurdami humanitarinę platformą ir švietimo fondą, o tada įtikindami vyriausybes, kompanijas ir atskirus žmones prisidėti prie tų pastangų. Ir, jeigu mums pavyks, galbūt ateityje kiekviena diena bus Pasaulinė humanistų diena ir mums nereikės jai suteikti pavadinimo.
Gordonas Brownas, buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas ir JT specialusis pasiuntinys globaliniam švietimui
