Galima buvo manyti, kad trečiadienio vakarą Londono gatvės bus tuščios, sukaustytos baimės ir nežinomybės. Buvo galima tikėtis, jog pagrindinės gatvės, kurios dažniausiai būna pilnos, bus apleistos. Vis dėlto mieste vos prieš kelias valandas įvyko teroro išpuolis. Tačiau miestas nebuvo sukaustytas. Pagrindinės gatvės vis dar buvo pilnos žmonių. Vyravo kasdienybė: restoranuose sėdėjo porelės, baruose šnekučiavosi vyriškiai, tėvai sūpavo vaikus ant sūpynių, studentai dūzgė aplink kavines. Pravažiuojantys autobusai taip pat buvo sausakimši. Niekur nedingo ir piko valandos eismas. Vienintelis priminimas apie teroro išpuolį buvo pranešimas autobuso stotelėje, jog laikinai sustabdyti maršrutai į Vestminsterį.
Kitą dieną laikraščių antraštės aprašė miesto pyktį ir baimę, Londonas buvo apibūdinimas kaip „karo zona“ ir „sukrėstas“. Pasidarė įdomu apie kokį Londoną kalbama šiuose straipsniuose, nes nei trečiadienį, nei ketvirtadienį nebuvo jokio sukrėtimo. Miesto baimė nesukaustė. Niekas nenorėjo, kad ši diena būtų kitokia nei kitos. Gyvenimas tęsėsi ir toliau.
Žinoma buvo ir pykčio, ir baimės, ir liūdesio. Žuvo ir buvo sužaloti visiškai nekalti žmonės. Kai kurios aukos dar ir dabar guli ligoninėse. Draugai, artimieji ir bendradarbiai vis dar gedi žuvusiųjų. Išpuolį regėję liudininkai vis dar bando susivokti. Iškilo daugybė klausimų apie nacionalinį saugumą. Tačiau labiausiai stebina tai, jog patys pikčiausi pasisakymai apie išpuolį, Londono vadinimas „suskaldytu“ ar „sukrėstu“, kyla ne iš pačio Londono. Vienas svarbiausių tokių komentarų yra Donaldo Trumpo sūnaus žinutė „Twitter“ tinklalapyje, kurioje, cituodamas Londono mero Sadiqo Khano žodžius „The Independent“, jog teroro išpuoliai yra dalis didžiojo miesto gyvenimo, jis rašė: „Tu turbūt juokauji?!“ Khanas į klausimus apie šią žinutę atsakė tik kitą dieną: „Pastarąsias 24 valandas užsiėmiau daug svarbesne veikla.“
Debatai apie tai, ką Londonas turėtų daryti dėl teroro išpuolio, yra labai audringi. Juose minima ir imigracija, ir ginklų įstatymai, ir musulmonai, ir netgi „Brexit“. Žmonės iš įvairiausių pasaulio vietų jaučiasi turintys labai daug pasakyti apie tai, kas įvyko. Tačiau, nemanau, kad Londono gyventojai galėtų pasakyti tą patį.
Žmonės iš Niujorko, Arlingtono, Virdžinijos ir Pensilvanijos žinojo kaip elgtis dėl rugsėjo 11 dienos išpuolio daug geriau nei „klaviatūros aktyvistai“. Paryžiaus gyventojai žinojo geriau už visus kitus ką jie turėtų daryti po teroro išpuolio 2015 metais. Žmonės iš Briuselio taip pat geriau už visus kitus „ekspertus“ žinojo kaip atsakyti į prieš metus įvykusį teroro išpuolį. Londono žmonės taip pat, geriau nei kas kitas pasaulyje, žino kaip turėtų atsakyti į teroro išpuolį.
Šių vietų gyventojai žino kaip turėtų atsakyti į terorą, nes būtent jų bendruomenėms reiks viską atstatyti. Šios bendruomenės turi susivienyti, gedėti ir gyventi toliau po to, kai susidomėjimo neteks naujienų kanalai.
Londono žmonės yra nesukrečiami, mes turime klausytis jų, o ne piktų „visažinių“ stebėtojų.
