Po siaubingų teroristinių išpuolių Paryžiuje, JAV, Rusija ir kitos pasaulio supergalios šeštadienį susitiko Vienoje, kur susitarė dėl politinio proceso Sirijoje tvarkaraščio. Tačiau esminiai žingsniai, dėl kurių susitarė lyderiai, kelia déjà vu jausmą – jie primena tuos, kuriuos nustatė 2012-ųjų Ženevos komunikatas, paraginęs siekti Sirijos vyriausybės vadovaujamo politinio proceso, įskaitant laikinosios vyriausybės suformavimą bendru susitarimu. Kadangi Sirijos opozicija smarkiai priešinasi vyriausybės režimui, bendras susitarimas reiškia, kad Sirijos prezidentas Basharas al Assadas negali būti to laikinojo valdžios aparato dalimi. Čia ir glūdi pati didžiausia neišspręsta problema.
Dabar lyderiai Vienoje susitarė iki sausio 1-os pratęsti Jungtinių Tautų organizuojamas derybas tarp Sirijos vyriausybės ir opozicijos atstovų; nustatyti naujos konstitucijos surašymo procesą ir galutinį šešių mėnesių terminą; per 18 mėnesių surengti laisvus ir sąžiningus rinkimus, bei paskelbti paliaubas (išskyrus su teroristinėmis grupuotėmis), kurios įsigaliotų po pereinamojo laikotarpio pradžios paskelbimo.
Po IS surengtų išpuolių Paryžiuje tarptautinė bendruomenė dar labiau spaudžia pasaulio lyderius rasti konflikto Sirijoje sprendimą. Tas faktas, kad diskusijos Vienoje 2015-aisiais vis dar sukasi aplink tą patį, kaip ir 2012-aisiais, patvirtina, jog nėra jokio naujo magiško sprendimo. Tiesą sakant, faktorių, užkertančių kelią siekti politinio sprendimo, dar padaugėjo. Štai jie:
Įvairovė Sirijos opozicijoje smarkiai išaugo. Visi bandymai suformuoti vieningą politinę opoziciją žlugo. Nacionalinė koalicija už Sirijos revoliuciją jau nebeturi svarbos Sirijos viduje ir negali būti laikoma vieninga visų sukilėlių ir opozicinių grupių atstove. Atskiros sukilėlių organizacijos siekia sukurti savo atskiras politines platformas. Su IS ir Al Nusra frontu nesusijusios Sirijos sukilėlių formacijos dabar priskaičiuojamos tūkstančiais. Nors jos yra labiau užgrūdintos kovų ir geriau apsiginklavusios nei 2012-aisiais, jos nėra vieningos.
Trumpalaikė Rusijos karinės intervencijos įtaka, sustiprinusi Assado režimą, niekur nedings. Nors Sirijos režimas yra silpnesnis ir kontroliuoja mažiau teritorijos nei 2012-aisiais, Rusijos karinės intervencijos dėka, ateityje jis greičiausiai tik stiprės. Be Sirijos kariuomenės, Irano prorežiminės sukarintos grupės, tokios kaip Nacionalinės gynybos pajėgos, veikia kartu su Libano „Hezbollah“ ir visa eile kitų proiranietiškų Irako ir Afganistano formacijų, galimai turėsiančių svarbų vaidmenį planuojant ir realizuojant režimo vykdomą karinę kampaniją.
Vietos partijos dabar yra labiau priklausomos nuo savo regioninių ir išorinių globėjų. Ne tik Rusija, net ir Iranas pasididino savo įtaką Sirijos režimui. Opozicijos pusėje, dėka jų finansinės paramos ir aprūpinimo ginklais, svertus laiko JAV, Turkija, Saudo Arabija, Kataras ir Jordanija. Nors nuomonė, kad jie gali priversti savo „klientus“ paklusti jų reikalavimams, neretai yra perdėta, kaip mums ne kartą įrodė Assado nenoras paklusti rusų reikalavimas paleisti politinius kalinius, tokia išorinė įtaka padeda kariaujančioms pusėms laikytis taikos paliaubų sąlygų ir/arba sėsti prie derybų stalo. Kita vertus, skirtingi išorinių globėjų interesai neretai komplikuoja ir taip sudėtingas diskusijas tarp vietos jėgų.
Taikos proceso nebus galima pradėti tol, kol nežinosime, ką daryti su Assadu ir jo saugumo aparatu. Vienos derybininkai, paskelbę savo pasiryžimą „užtikrinti Sirijos vyriausybės vadovaujamą politinį procesą, remiantis visu Ženevos komunikatu“, iš esmės patvirtina Ženevos derybų punktą, pagal kurį tiek režimui, tiek opozicijai yra suteikiama veto teisė sprendžiant, kas priklausys laikinajai vyriausybei, tad atrodo neįmanoma, jog Assadas būtų tos būsimos valdymo struktūros dalimi.
Rusija ir Iranas ir toliau primygtinai tvirtina, jog Assado likimą turėtų nuspręsti sirai, per prezidentinius rinkimus, kuriuose jis galėtų dalyvauti. Šį jų įsitikinimą iš dalies lemia žinojimas, kad Assadui nėra alternatyvos, galėsiančios apsaugoti valstybines institucijas ir užkirsti kelią Damasko atidavimui IS tiesiai į rankas. Šios šalys aktyviai šelpia Assadą pinigais, ginklais ir žmonėmis. Vargu ar jos pakeis savo nuomonę.
Naivu tikėtis, jog po daugiau nei ketverius metus trunkančios kovos už išlikimą valdžioje, Assadas ir jo saugumo pajėgų lyderiai sutiks pasitraukti. Jie tai padarytų tik tuomet, jei patirtų karinį spaudimą, o jų sąjungininkai juos paliktų likimo valiai. Vakarams būtina smarkiai padidinti karinę ir finansinę paramą Sirijos sukilėliams ir tokiu būdu pasiųsti stiprią žinutę Rusijai ir Iranui, kad, nepaisant jų karinių intervencijų, jos negalės diktuoti politinio sprendimo Sirijoje sąlygų. Vien tik derybų nepakaks, kad pasiektume taikos Sirijoje.
