„Šios stebuklingai išlikusios vėliavos eksponavimas bus vienas svarbiausių įvykių per visą Lietuvos jūrų muziejaus (LJM), kaip jūrinio paveldo puoselėtojo, istoriją. Tai – autentiškas daiktas iš vienintelio tarpukario Lietuvos karo laivo, kuris jau dešimtmečius guli jūros dugne. Visi lankytojai nuo gegužės mėnesio galės išvysti šią vėliavą, susipažinti su jos istorija“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo LJM direktorė Olga Žalienė.
Anot istorikų, įspūdingą 2 metrų pločio ir 3 metrų ilgio Trispalvę išsaugojo paskutinis „Prezidento Smetonos“ kapitonas Povilas Labanauskas. Jo žygdarbis vertas meninio filmo siužetų.
Viena iš dviejų
Vienintelis tarpukario Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“ guli 80 metrų gylyje (nuskendo 1945 m. pataikius torpedai) netoli Estijos krantų, Suomijos įlankoje, ir pagrįstai laikomas vienu ryškiausių mūsų šalies, kaip jūrinės valstybės, simbolių. Klaipėdos universiteto archeologai puoselėja planus nerti iki jo ir iškelti kokią nors autentišką detalę.
Tačiau jau nuo šio pavasario tikrą ir išsaugotą reliktą iš šio laivo galės išvysti visi LJM lankytojai. Anot muziejaus vadovybės, tai bus išskirtinis eksponatas, mat tiesiogiai susijęs su jūrine istorija. 1918 metais Lietuvai atkūrus valstybę ir 1923-iaisiais susigrąžinus Klaipėdos kraštą, teko pradėti kloti jūrinės šalies ateities pamatus. 1927 metais buvo įsigytas vokiškas minininkas „M 59“ ir jam suteiktas „Prezidento Smetonos“ vardas.
Iš pradžių šiuo laivu kaip plaukiojančia tvirtove naudojosi pasieniečiai – trukdė kontrabanda gabenti prekes. 1933-iaisiais „Prezidentas Smetona“ buvo perduotas Krašto apsaugos ministerijai. Dvejus metus jame montuota papildoma ginkluotė ir jau 1935-aisiais minininkas pirmą kartą išplaukė į jūrą su tais pačiais metais įkurtų karinių jūrų pajėgų (KJP) vėliava.
Anot LJM istoriko Romualdo Adomavičiaus, yra žinoma, kad Lietuvos užsakymu tuometiniame Karaliaučiuje buvo pagamintos dvi vienodos didžiosios (kartu su mažesnėmis) karinių jūrų pajėgų vėliavos, kurios nuo 1935 metų buvo kabinamos ant „Prezidento Smetonos“.
„Tai – Trispalvės su viduryje esančiu aukso spalvos Vyčio kryžiumi raudoname skyde. Žinojome, kad vieną tokią originalią vėliavą turi JAV gyvenantis lietuvių kilmės kolekcininkas H. L. Gaidis. Ilgai su juo susirašinėjome, žmogus geranoriškai sutiko muziejui metams paskolini reliktą. Jis į Lietuvą atkeliaus diplomatiniu paštu. Vėliavą planuojame atsiimti ir atvežti į Klaipėdą vasario pradžioje“, – pasakojo R. Adomavičius.
Karaliaučiuje buvo pagamintos dvi vienodos didžiosios (kartu su mažesnėmis) karinių jūrų pajėgų vėliavos, kurios nuo 1935 metų buvo kabinamos laive „Prezidentas Smetona“.
LJM direktorė O. Žalienė informavo, kad eksponatas – itin svarbus įstaigai, jo demonstravimui dar reikės pasiruošti.
„Vėliava – tai laivo gyvybingumo simbolis. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kad Lietuvos valstybės 100-mečio proga galėsime ją parodyti žmonėms. Ją planuojame eksponuoti nuo gegužės 18 dienos, kai minima Tarptautinė muziejų diena, antrojoje Laivybos istorijos salėje. Reikės nupirkti specialių medžiagų, sumontuoti stiklo rėmus vėliavai, kad ji nedulkėtų, būtų patikimai saugoma. Taip pat parengsime ir istorinius aprašus apie „Prezidentą Smetoną“, jo vėliavos likimo vingius ir kita“, – pasakojo ji.
Išgelbėjo kapitonas
Kaip „Prezidento Smetonos“ karo vėliava atsidūrė JAV, turėtų susidomėti istorinius filmus kuriantys režisieriai, mat įvykių aplinkybės išties įdomios. Anot istoriko R. Adomavičiaus, karo laivas 1940-ųjų vasarą, kai Klaipėda su uostu jau buvo okupuota Vokietijos, stovėjo Šventosios uoste.
„Kapitonas P. Labanauskas su bendražygiais Ričardu Bernardu Naku ir Vytautu Kuizinu buvo karininkai, jie suprato tada besiklostančias istorines peripetijas. Todėl tą vasarą jie nutarė bėgti: pareiškė, kad vykdys pratybas, manevrus, išplaukė jachta „Nijolė“ į Klaipėdą ir negrįžo. Kartu jie pasiėmė įvairių daiktų iš „Prezidento Smetonos“, tarp kurių buvo ir vėliava. P. Labanauskas pasitraukė į JAV, o V. Kuizinas – į Pietų Ameriką“, – pasakojo jis.
Lietuvos karinių jūrų pajėgų karininkai pasielgė labai apdairiai, o jų pabėgimas į Klaipėdą buvęs aiškus demaršas, sąmoningas pasipriešinimas sovietams, mat Šventosios uostą tais pačiais 1940 metais blokavo sovietinių okupantų torpediniai karo laivai ir „Prezidentas Smetona“ perėjo sovietų žinion. Jei karininkai nebūtų pasitraukę, jiems veikiausiai būtų tekę tarnauti jau okupantų karinėse pajėgose.
„P. Labanauskas buvo tikras Lietuvos patriotas, priklausė jūrų skautams, vėliau studijavo Italijoje ir karjeros laiptais kilo iki karo laivo kapitono. JAV jis vedė radijo laidas „Amerikos balso“ programoje, kuri buvo svarbus informacijos šaltinis už geležinės uždangos atsidūrusiai Lietuvai. P. Labanauską vėliau likimas suvedė su lietuvių kilmės H. L. Gaidžiu, nes abu gyveno šalia Baltimorės. Kai buvęs karo laivo kapitonas kraustėsi į Floridą, jis didelę dalį savo tarpukario daiktų, karinių relikvijų paliko saugoti H. L. Gaidžiui“, – pasakojo LJM muziejininkas.
Tarpukario Lietuvos karininko daiktai taip ir liko pas H. L. Gaidį, kuris prieš keletą dešimtmečių vienoje kolekcininkų sueigoje už 500 JAV dolerių įsigijo ir vėliavą su Vyčio kryžiumi. Anot paties H. L. Gaidžio, ši vėliava ir galėjo priklausyti P. Labanauskui.
„Lietuvos karo laivyno vėliava, kurią įsigijau, nebuvo gauta tiesiogiai iš Povilo, bet aš tikiu, kad ji priklausė jam. Nenutuokiu, kad gali būti dar koks kitas šios vėliavos atsiradimo šaltinis, be Povilo, kuris gyveno Betesdoje“, – pasakojo H. L. Gaidis. Betesda yra Kolumbijos apygardoje: toje pačioje, kurioje vėliavą nurodė įsigijęs pardavėjas.
„Visos šios gana painios aplinkybės rodo, kad tai – ta pati vėliava iš „Prezidento Smetonos“. Kitos tokios tarpukario KJP vėliavos negalėjo būti JAV, dargi pirktos tose pačiose apylinkėse, kur ir gyveno P. Labanauskas. Todėl aš manau, kad šios tarpukario relikvijos atgabenimas į Lietuvą, Klaipėdą, bus ne ką mažiau svarbus įvykis nei paties „Prezidento Smetonos“ laivo suradimas Baltijos jūros dugne“, – teigė R. Adomavičius.
Apie Henry L. Gaidį
Henry Gaidis gimė 1940 metais Baltimorėje, Merilando valstijoje. Merilando universitete studijavo ekonomiką, 1962 metais universitetą baigė bakalauro laipsniu. Tais pačiais metais baigė JAV oro pajėgų karininkų kursus, o 1966 metais – Federalinio tyrimų biuro (FTB) specialiųjų agentų akademiją (The FBI Academy). Visą gyvenimą dirbo FTB agentu, o išėjęs į pensiją – privačiu detektyvu. Gaidis yra lietuviškos ginkluotės kolekcininkas, aktyvus lietuviškos bendruomenės narys, jau dešimt metų darbuojasi Amerikos lietuvių tarybos valdyboje, Jungtiniame Amerikos baltų komitete.
Apie savo aistrą kolekcionuoti H. Gaidis sako: „Kolekcininku tampama įvairiai. Minėjau, kad abu mano tėvai turėjo barus. Baruose paprastai yra kasa, kasoje – pinigai. Dar vaikystėje pradėjau rinkti įvairias monetas, kurios būdavo mano tėvų barų kasose. Penktame dešimtmetyje eilinio baro kasoje galėjai rasti monetą, kuri dabar yra laikoma kolekcine. Taip pat reikia nepamiršti, kad tai buvo karų laikas. Vyrai išeidavo į karą, o grįždavo su suvenyrais. Apskritai, amerikiečiai kareiviai labai mėgsta parsivežti suvenyrų. O kur eina iš karo grįžęs kareivis? Į barą. Bare išmaino savo suvenyrus. Už stiklą gėrimo gali gauti visokių dalykų. Kadangi mano mama ir tėvas turėjo du atskirus barus, man visko teko dvigubai. 1947–1949 metais po Antrojo pasaulinio karo pradėjo atvykti antroji lietuvių emigrantų banga. Kūrėsi jie ir Baltimorėje, ateidavo į lietuviškus mano tėvų barus. Taigi, mano kolekcionavimas prasidėjo tuomet. Be to, mano geriausias draugas buvo lenkas. Jis pasakė, kad pradėjo rinkti lenkišką ginkluotę. Tada, žinoma, aš negalėjau niekaip kitaip – turėjau ir aš pradėti kolekcionuoti lietuvišką ginkluotę.“
Pagal lietuvišką spaudą ir LŠSI informaciją
