Nors suvaldant koronaviruso krizę Europoje matoma Kinijos parama, ekspertai teigia, kad tai tėra šios šalies įrankis tarptautinei galiai stiprinti. Tikėtis, kad Rytų milžinė neturi piktų kėslų, anot jų, neverta.
Kiekvienas už save
Italija, kurioje pandemija nusinešė pusšešto tūkstančio gyvybių, tapo koronavirusu židiniu Europoje. Žemyne uždaromos sienos – kiekviena šalis su koronavirusu kovoja atskirai.
Pastaruoju metu neretai girdima, kad Europa Italiją pamiršo. Paklausta, ar toks teiginys pagrįstas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė teigia, jog ši situacija neturi precedento, todėl ir reakcijos į esamus įvykius – spontaniškos.
„Tokiame chaose, kur auga skaičiai ir miršta žmonės, kiekviena valstybė kovoja už save. Natūralu, kad valstybės imasi veiksmų, užtikrinančių saugumą. Ar joms pavyksta, kitas klausimas“, – svarsto Šešelgytė.
Pašnekovės manymu, į susiklosčiusią padėtį vertėtų žvelgti ne per tarpvalstybinių santykių, bet per krizės prizmę. Jos aiškinimu, esant tokiai situacijai valstybės atlieka daug nekoordinuotų veiksmų, todėl susitarimai ir bendri santykiai nelabai ką parodo.
„Valstybės turi skirtingus požiūrius tvarkantis su šia krize. Matėme Jungtinės Karalystės požiūrį, galime pažiūrėti į švedus, kurie atidavė krizių valdymą ne Vyriausybei, o Nacionalinei sveikatos agentūrai. Kai veiksmai yra nekoordinuoti, vieni sako, kad gali važiuoti per šalį, kiti, kad negali. Šioje krizėje nebendradarbiavimas yra įmanomas, nes esminis visų tikslas – izoliuoti individus“, – kalba Šešelgytė.
Vyriausybės nepasiruošė
Nors kalbama, kad, atsidūrusi koronaviruso krizėje, Europos Sąjunga (ES) prarado vienybę, anot Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus, reikėtų suprasti, kad minėtos situacijos suvaldymas nėra ES kompetencija. Pasak pašnekovo, susiklosčiusiai situacijai buvo nepasiruošusios visos nacionalinės Vyriausybės.
„Sveikatos apsauga yra valstybių kompetencija. Valdant minėtą krizę, ES nelabai ką galėjo padaryti. Daug šnekame, kad Lietuva nedalyvavo bendrame ES medicininių priemonių pirkime. Kritikuojame valdžią, kad ji nedalyvavo, tačiau patys sau prieštaraujame, kad ES nėra. Jeigu tas pirkimas buvo ir Lietuva jame nedalyvavo, matyt, kad ES yra. Kalbant apie krizės suvaldymą, ES paskelbė kurianti bendrą medicininių priemonių strateginį rezervą. Žinoma, galima kritikuoti, kad tai daroma per vėlai, bet ta kritika greičiau yra skiriama pasaulio Vyriausybėms“, – pažymi Laurinavičius.
Šešelgytė sutinka, kad visos Vyriausybės buvo nepasiruošę koronaviruso krizei. Pasak jos, matyti, kad kiekviena iš jų yra užsidariusi ir sprendžia problemas sau priimtinu būdu.
„Vienoms sekasi geriau, kitoms prasčiau, nes tokio pobūdžio krizė reikalauja plačios strategijos“, – atkreipia dėmesį ji.
Pagalba – priemonė galiai stiprinti?
Nors, vertindama Kinijos vaidmenį pagalbos Europai kontekste, M. Šešelgytė neabejoja, kad šalis esamą padėtį išnaudos tarptautinės galios didinimui, pasak pašnekovės, bendradarbiavimas su šia valstybe gali turėti ir naudos.
„Kinai turi patirties, todėl konsultacijos su kinijos kolegomis nėra atmestinas reiškinys. Kinų medikai vyko į Italiją pasidalinti patirtimi. Žinoma, galima ieškoti ir politinio konteksto ir jo ten yra, bet tie dalykai nėra atmestini“, – komentuoja Šešelgytė.
Anot pašnekovės, reikėtų atkreipti dėmesį į krizės valdymo modelius, kurie Kinijoje ir demokratinėse valstybėse itin skiriasi.
„Trumpuoju krizės periodu autoritarinės valstybės turi daugiau instrumentų suvaldant visuomenę: uždrausti, sekti ir taip gauti geresnį rezultatą. Ar tai priimtina demokratinėse valstybėse ir kada tai turi pasibaigti, yra klausimas, kurį demokratinės valstybės turėtų atsakyti“, – akcentuoja Šešelgytė.
Laurinavičiaus nuomone, autoritarinių valstybių metodai toli gražu nėra pavyzdys suvaldant koronaviruso krizę, o Kinijos parama Lietuvai tėra „Trojos arklys“.
„Humanitarinė pagalba yra tik įrankis kokiems nors Kinijos tikslams“, – teigia pašnekovas. Kaip skelbta, Lietuva gavo paramos iš Kinijos – dešimtis tūkstančių medicininių kaukių ir pirštinių. Krovinį apmokėjo Kinijos prekybos rūmai.
Vienas iš Kinijos siekių Lietuvoje, pasak Laurinavičiaus, yra Klaipėdos uostas. Kitas šalies milžinės tikslas mūsų šalyje – 5G ryšio plėtra.
Tikėtis, kad dėl dabartinės situacijos į Kiniją bus galima žiūrėti kaip į „tarptautinį humanitarą, neturintį piktų kėslų", anot Šešelgytės, neverta.
„Kinija turi savų interesų, neapsiribojančių vien Lietuva. Jie mato galimybės globaliu mastu ir veikia greitai, nes Vakarai yra pasimetę, transatlantiniai santykiai susilpnėję, nėra konkurencijos, todėl ji bando žengti žingsnį“, – aiškina Šešelgytė.
Augs susipriešinimas
Pasak VU TSPMI direktorės, vis labiau ryškėja tendencijos, pagal kurias galima dėlioti tolimesnio pasaulio vaizdinio scenarijus.
„Viena iš tendencijų – virtualios erdvės įsigalėjimas įvairiausiose srityse. Į elektroninę erdvę keliasi paslaugos, renginiai, mokymas. Kalbama, kad gali keltis ir valstybių valdymas“, – sako ji.
Pašnekovė pabrėžia ir bendradarbiavimo ateityje svarbą. Jeigu šiandieniame etape matoma daug saviizoliacijos, Šešelgytės tvirtinimu, ateityje bendradarbiavimo bus kur kas daugiau.
„Daugelio problemų valstybės nesugebės išspręsti tik valstybės viduje“, – teigia ji.
Laurinavičius pritaria, kad po pandemijos bus matoma vis daugiau bendravimo, tačiau, kaip bebūtų, anot jo, susipriešinimas tik stiprės.
„Gyvename pasaulyje, kuriame priešprieša tarp autoritarizmo ir demokratijos modelių pastaraisiais metais tik gilėja. Bendradarbiavimas tarp skirtingų modelių yra gana sudėtingas ir būtent šioje vietoje matyčiau didesnę konkurenciją nei bendradarbiavimą. Tai, ką šiuo metu daro Kinija, yra rodiklis to, ko galima tikėtis. Tiek Kinija, tiek Rusija, tiek Iranas bandys išnaudoti krizę ne bendradarbiavimui, bet savo uždavinių sprendimui, todėl prognozuočiau, kad susipriešinimas bus dar stipresnis“, – teigia Laurinavičius.
Radijo laida „Aktualijų studija“
