Režisavo: Alice Lowe. Vaidina: Jo Hartley, Gemma Whelan, Alice Lowe, Kate Dickey, Tom Davis, Kayvan Novak
Sakoma, kad riba tarp komedijos ir dramos visada yra plonytė. O štai britų kino kūrėjos ir aktorės Alice Lowe darbas „Kerštumas“ (ji yra juostos scenaristė, režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja) parodo, kad riba tarp juodo siaubo ir juodo humoro apskritai neegzistuoja. Jums nebūtinas iškreiptas humoro jausmas, kad galėtumėte mėgautis šiuo unikaliu filmu, tačiau jis iš tiesų ne pro šalį.
Mažai kas pasaulyje yra baisiau nei susilaukti vaikų – tai siaubo kino žanras mums jau ne kartą įrodė, nuo seno tyrinėdamas tėvystės siaubą, nuo satanistinių grėsmių juostose „Rosemary’s Baby“ ir „The Omen“, iki siaubingo gimdymo proceso (ir su tuo ateinančios atsakomybės) juostoje „It’s Alive“, iki visai naujų „Inside“ kūniškų siaubų ir „The Babadook“ psichotinio lunatizmo. Tokio pobūdžio filmuose vaiko laukimas atneša ne tik džiaugsmą, bet ir stiprėjantį nerimą, kai pastebima, kad nežinoma būtybė pradeda vystytis taip, jog jos nebegalima sukontroliuoti. O štai „Kerštumas“ – nuostabus filmas, kuris siaubo žanro mėgėjams buvo būtinas, nors jie to patys nežinojo – jis savotiškai tęsia šią temą, tačiau pažvelgia į ją naujai.
„Kerštumas“ vystosi keistame pasaulyje, kur eiliniai ir pilki priemiesčių gyventojai pasirodo esą pamišę serijiniai žudikai. Lowe vaidina besilaukiančią Rutą (pati tuo metu būdama beveik aštuntą mėnesį nėščia), tačiau ji nėra eilinė rausvą ar melsvą kraitelį ruošianti būsimoji mama. Ruta yra įsitikinusi, kad jos dar negimusi mažylė ragina ją žudyti. Aukos, atrodo, visai tarpusavy nesusijusios – nevykęs didžėjus, gyvūnėlių parduotuvės savininkas, korporacijoje dirbanti skyriaus vadovė – tačiau iš lėto pradeda aiškėti aukų pasirinkimo motyvai. „Nelengva pildyti šiuolaikinių vaikų reikalavimus“, – šaltu ir įtemptu balsu sako Ruta. Ypač, kai dar nė negimęs vaikas liepia tau žudyti žmones, kaltus dėl tavo vyro mirties. Pasirodo, Ruta nuolat kalbasi su savo dar negimusia dukra (kuri skamba kaip Vaitoklė Mirta iš „Hario Poterio“). Dar blogiau yra tai, kad pribuvėja, pas kurią Ruta nuolatos lankosi, yra teisi, sakydama „tu savo kūno ir proto nebevaldai – visa kontrolė dabar mergytės rankose“.
JAV žiūrovams Lowe geriausiai žinoma kaip besiformuojanti maniakė Tina iš juodosios romantinės Beno Wheatley komedijos „Sightseers“, tačiau tai buvo ne pirmas (ir ne paskutinis) jos flirtas su siaubo ir juodosios komedijos žanrų mišiniais (dėmesio vertas jos karjerą pradėjęs vaidmuo kultiniame Gartho Marenghi seriale „Darkplace“, trumpametražiame 2014 metų Lee Hardcastle’o filme „There's Something in the Attic“ arba jos režisūrinis debiutas „Solitudo“, atrinktas į „Fantastic Fest 2014“ trumpametražių juostų kategoriją). „Kerštume“ ji seka itin populiaria britų komedijos tendencija, kurią pradėjo garsusis, vėliau ir į Ameriką atkeliavęs, „The Office“ (sąmoningai žema vaizdo kokybė, prislopintos spalvos, santūrumas), ir papildo ją šiurpia ir nuožmia, siurrealistine besiliejančio kraujo ir ištaškytų smegenų estetika.
„Kerštumą“ iš panašių siaubo filmų būrio išskiria iš vėžių išmušanti Rutos tragedija, nors mes ir nežinome, ar ji yra bejėgis savo negimusio kūdikio blogio įrankis, ar išprotėjusi nuo gedulo – Lowe to neatskleidžia, sukurdama piktavališką, o kartu ir užuojautą keliantį Rutos paveikslą.
Bet „Kerštumas“ taip pat neatrodo suinteresuotas iki galo būti tikru siaubo filmu; jo interesai atrodo labiau psichologiniai, nei kūniški. Nepaisant iš tiesų baisių epizodų, Rutos žudymai atrodo sąmoningai neteatrališki: jie įvyksta, regis, atsitiktinai, be dramatiškos muzikos ar ypatingo montažo. Žiūrėdami juostą kino teatre retai išgirsite publikoje tą specifinį juoką-aimaną, tokį dažną per siaubo filmų peržiūras. Šios mirtys pernelyg apgailėtinos, kad to nusipelnytų. Kur kas didesnį siaubą kelią Rutos ir jos negimusios dukters santykių dinamika ir nuolatinė baimė visiškai prarasti kontrolę. Šis „mes prieš pasaulį“ santykis, izoliuojanti našlystė, aklas kerštas, abejonių keliantis sveikas protas padeda Lowe Rutai atsidurti greta Isabelle Adjani juostoje „Possession“ ir Michaelo Douglaso juostoje „Falling Down“.
