Barackas Obama
Kaip sekasi mūsų prezidentui? Paliekant nuošalyje vidines aktualijas, akivaizdu, kad tarptautinėje arenoje jis išgyvena ne pačius geriausius laikus. Ne taip seniai Obama savo kalboje sakė: „Šiandien mes turime pasirinkti, kuo norime būti per ateinančius penkiolika metų, per ateinančius dešimtmečius“. Tačiau, kad galima būtų tai padaryti, būtina sąžiningai įvertinti šiandieninius Jungtinių Valstijų laimėjimus. Kad ir kuo girtųsi prezidentas, realybė yra ne tokia, kaip jam norėtųsi.
Afganistanas yra paliktas iš esmės be jokios pažangos, išskyrus pseudodemokratinius prezidento rinkimus. Be Vakarų pagalbos dabartinė šalies valdžia tikrai neišsilaikys, o vietinės saugumo pajėgos yra nepajėgios užtikrinti šalies stabilumo. Neatsargus opozicijos rėmimas Sirijoje pradiniame konflikto etape baigėsi naujos grupuotės iškilimu, ir ji dabar grasina ne tik Sirijai ir Irakui, bet ir visam regionui (neatsitiktinai Saudo Arabija nusprendė atsitverti nuo Irako siena). O Damaske toliau sėdi Basharas Assadas. Vadovavimas koalicijai ir parama nuosaikiajai opozicijai yra veiksmas dėl veiksmo, be apčiuopiamo efektyvaus rezultato. Ir tai dar ne pabaiga. Pašlijo Amerikos santykiai ir su Turkija, kurios lyderis kaltina Vakarus siekus jį nuversti, ir Egiptu, kur Vašingtonas buvo susirūpinęs dėl režimo veiksmų prieš „Musulmonų broliją“.
Obama bandė pasigirti pažanga derybose su Iranu dėl jo branduolinės programos ir pareiškė, kad vetuos bet kokias naujas sankcijas jo atžvilgiu, nes jos tik sugadins visą reikalą. Tačiau ši jo iniciatyva gali bet kada žlugti, ypač jeigu kitu JAV prezidentu taps respublikonas (tai labai tikėtina). Arba šios derybos gali tęstis be galo, kaip Izraelio (vis mažiau pasitikinčio Vašingtonu) ir Palestinos konflikto atveju.
Na, ir apie JAV vaidmenį Ukrainos krizėje. „Mes laikomės principo, kad didesnės valstybės negali prievartauti mažesnių, todėl esame prieš Rusijos agresiją, remiame Ukrainos demokratiją ir palaikome NATO sąjungininkus. Šiandien Amerika stipri ir vieninga su savo sąjungininkais, o Rusija izoliuota su sudaužyta į šipulius ekonomika“, – sakė Obama.
Tačiau Rusija nėra izoliuota. Pirmiausia todėl, kad Vašingtonui nepavyko įtikinti Kinijos ir kitų šalių įvesti sankcijas jos atžvilgiu. Rusijos ekonomika susiduria su tam tikrais sunkumais, bet ji tikrai nėra sudaužyta į šipulius. Priešingai, į šipulius yra sudaužyta Ukrainos ekonomika, kuriai reikia skubios finansinės paramos. Be to, sankcijos neatliko savo darbo ir nesustabdė Putino karinių veiksmų, kuris po jų užėmė dar kelias Ukrainos teritorijas.
Obama, kalbėdamas Kongrese, vadovavosi principu „jeigu pats savęs nepagirsi, niekas tavęs nepagirs“. O realybėje jo veiksmai primena bailio strategiją „vienas žingsnis į priekį – du atgal“. Ir visa tai Obama vadina „alternatyvia lyderyste“, kuri protingai derina karinę jėgą ir diplomatiją, t.y. koalicijų kūrimą. Tačiau iš tiesų tai ne lyderystė, o akivaizdus nuovargis ir neapsisprendimas. Tai gal neverta gudrauti, o tiesiai pasakyti pasauliui – „mes daugiau nenorime būti lyderiais“ arba „mums reikia pertraukos“, nes dabar deklaracijos ryškiai atitrūkusios nuo tikrovės, ir tai tik žlugdo partnerių pasitikėjimą Jungtinėmis Valstijomis (taip pat Rytų Azijoje, kur Obama ketina neleisti Kinijai diktuoti ekonominio ir strateginio žaidimo taisyklių, bet neaišku, kaip jis ketina tai padaryti, jeigu kitose vietose jo „laimėjimai“ nenuteikia optimistiškai). Tiesa, vargu ar tinka vartoti žodį „mes”, nes jau sunku pasakyti, kada šalyje buvo panašus susiskaidymas valdžioje, kuris natūraliai persikelia ir į kitas sritis.
Kadaise Obama sugebėjo įtikinti rinkėjus, kad jis gali pakeisti Ameriką, kad su juo priešakyje ji susigrąžins pagarbą ir pasitikėjimą. Jo meistriška rinkiminė kampanija įkvėpė krizės išgąsdintus ir sugniuždytus žmones. Šiandien tenka konstatuoti, kad prezidentas nepateisino lūkesčių, nepatempė vežimo. Jo šūkis buvo – „Taip, mes galime“. Amerika iš tiesų gali. Obama, deja, ne. Jeigu jis būtų korporacijos vadovas, jau seniai būtų privestas pasitraukti. Kadangi yra šalies lyderis, teks pakentėti iki kadencijos galo. Problema tik ta, kad kai bus išrinktas naujasis prezidentas, jam gali nebepavykti išgelbėti to, kas bus prarasta per tą laiką (pavyzdžiui, Ukrainos).
